Anna Butwell permatomi burbulai

Kad ir koks pilkas, baltas, grafiškomis šakų linijomis išraižytas ir sniegu apklotas adventas bebūtų, kad ir kaip jaustumeis, lyg apklotas sunkia vatine antklode, bet būna akimirkų, kai žvilgsnis šokteli į priekį. Kai per nuolatinį, pandeminį, o dabar karinį foninį stresą, kurio nebūtinai jauti, bet kuris neišvengiamai yra ir plyti ranka pasiekiamas, kaip koks rūkas, prasiskverbia normalaus gyvenimo blyksniai. Švenčių laukimas. Bumbulas ant eglutės, blizgantis taip pat, kaip ir tais metais, kai virusas ar tuo labiau karas tebuvo tik siužetai distopijoms. Tas blizgėjimas neprotingas ir neracionalus, kaip ir pačios šventės, arba kaip studentiška meilė, pratęskite patys.

Anna Butwell (JAV, Vokietija) iš perregimų rutulių suveria vėrinį, uždarydama ten prisiminimus iš 1999 studentiškos meilės Manhetene. Niujorkas pats kaip meilė, ypač jei prisimeni visus filmus apie Kalėdas užpustytame Niujorke ir kaip du žmonės, priverstinai įkalinti užsnigtame viešbutyje, suranda vienas kitą. Filmuose nesakoma, kuriam laikui. Bet vistiek kasmet noriu į Niujorką, kai ten sninga (kad ir šiaip kasmet noriu, tai jau kita istorija). O čia juvelyrika nebijo pasirodyti pigia ir blizgančia, kaip ta jaunystė, kuriai nsevarbu – ten auksas ar nikelis, kuri nori eiti per aikštę, svaigti nuo pigaus alaus ir romantiškai žiūrėti į garų debesis, besiveržiančius į gatvę iš metro apačioje.

Menininkė pasakoja:

Metai – 1999, vieta – žemutinis Manhetenas. Aš – iš mažo miestelio, jis – iš Frankfurto. Susipažinome, būdami universiteto pirmakursiai, pirmą kartą gyvenime paleisti laisvai bastytis. Ir dievaži, bastėmės. Dažniausiai šiek tiek apsinešę nuo pigaus „Olde English“ alaus 40 uncijų buteliukuose, įsigyto pateikus netikrus asmens dokumentus, priklaususius kažkokiems seniai pamirštiems veikėjams. Tuščiomis šviesomis mirgančiomis verslo rajono gatvėmis, pro nuolatos tvoskiantį Fultono žuvies turgų, žioruojančiomis Kinų kvartalo gatvelėmis. Vieno tokio pasibastymo metu aptikome tai, kas mums rodėsi 8-uoju pasaulio stebuklu; visą aikštę „AstroTurf“ ugnikalnių, spjaudančių garą į žemutinio Manheteno orą. Ta aikštė, kurios jau seniai nebėra, tapo viena mylimiausių mūsų vietų. Tik vėliau sužinojome, kad garai, kuriuos įkvėpėme, buvo šalutinis metro tinklo produktas.