Debesys nuo Daria Edström

Daria Edström (SE). Juvelyrika, kad ir kiek bandytum ją vadinti trapia ir akvareliška, vistiek dažniausiai yra tvirta, patvari ir efemeriškumu retai pasižymi. Metalas turi atlaikyti susilietimą su kūnu, atremti aplinkos smūgius, čia jums ne kokia subtili gėlelė, išlindusi iš po sutežusio pavasarinio sniego. Bet kartais juvelyrika būna visa pastatyta ant trapaus kaip tęžtantis sniegas emocijų pamato, ant prisiminimų ir asociacijų, ant nuojautų ir efemeriškų virpesių. Kartais toje juvelyrikoje nėra nei gramo metalo, o tik iki plėvės išploninta epoksidinė derva, virstanti gėlės žiedlapiais. Kartais juvelyrika kalba apie tapybą, tiksliau – apie tapybos prisiminimus, kas dažnai yra dar trapiau ir labiau neapčiuopiama, nei bandymai teptuku sugauti oro ar vandens virpesius. Kaip tik tai bandė Joseph Mallord William Turner, kurio auksiniai debesys, rūkas ant vandens, laivai, susiliejantys su rūku ir vandeniu, miestai, susiliejantys su dangum iki šiol Tate Britain apsupa, įtraukia ir nepaleidžia, tas impresionizmas dar gerokai iki impresionistų palieka įspūdį, kad ir kiek toli paskui benueitum.

Kad ir į Švediją, kur Daria Edström tą virpėjimą, tą dangaus mėlynumą ir debesų auksą bando perkelti ant kūno, kurdama lengvus, orinius žiedus – kaip gėlės žiedus/ant rankos žiedus, gąsdinančius savo trapumu ir pažeidžiamumu. Ispūdis toks efemeriškas ir toks tvirtas, jo nei paliksi, nei nusikratysi daugybę metų. Žiedas kaip tų debesų ir virpančio peizažo atplaišėlė, meno istorijos gabaliukas, parodantis, kad visuomet, kas mes bebūtume, ir kad ir kiek metų praeitų, vistiek sustosim toje vietoje, kur tiltas išnyra iš rūko. Kur debesis nusileidžia į jūrą.