Brune Boyer žiedai

Kuo toliau, tuo aiškiau matau, kaip žmonės trokšta kam nors priklausyti, ir jų vis daugiau. Tie, kurie saugo savo laisvę kaip drakonė — kiaušinį, irgi priklauso tai „nieko bendra neturinčiųjų bendrijai“, kaip sakytų Alphonso Lingis, bet šįkart čia ne apie juos. Žmonės siekia priklausomybės, prisirišimo, prisiriša patys ir nori, kad prie jų kas nors prisirištų — kas nors, bent jau šuo. Niekad nepagalvojau, kad šitų prisirišimo siekiančiųjų patronas galėtų būti Prometėjas, kurį, pasak legendos, Dzeusas išlaisvino su sąlyga, kad jis visuomet dėvės žiedą, pagamintą iš savo grandinių metalo ir su uolos atplaišėle vietoje žiedo akies. Tokia mitologinė apykojė, nuolat primenanti apie kančią ir nelaisvę. Arba apie tą ugnies nešimą, apie skrydį ir bausmę.

Brune Boyer (Prancūzija) eksponuoja žiedus, kurie neskirti mūvėti ant pirštų, kurie uzurpuoja abu delnus ir siekia viso dėvėtojo dėmesio. Tai tokia savotiška išvestinė žiedo forma, sekanti žiedo inkarnacija. Piritas ir kvarcas vietoje žiedo akių primena apie tą uolą. Aš dabar negaliu nepagalvoti – kažin, kur Kaukazo kalnuose buvo ta uola? Juk mes žinome, kur yra Olimpo kalnas, tai kodėl nebūtų įmanoma lokalizuoti ir uolos? Ir ar ta uola prisimena Prometėją? Bet kokiu atveju, Brune Boyer kalnuose randamais mineralais primena ne tik Prometėją, bet ir mūsų priklausomybės siekimą. Viską, ką turiu, nešuosi su savim, sakė poetas. Net jeigu tai kalnas, įstatytas į žiedą; juk niekas nežino, kokio didumo yra kiekvieno iš mūsų asmeninė uola, kurios mažutę atplaišėlę nešame ant pirštų.