Trapumas pagal Carole Deltenre

Viskas taip trapu, ypač tada, kai be perstojo krinta sniegas, vis storindamas tą purią baltą pūkų antklodę ant laiptų, turėklų, balkonų, nesurinktų lapų, vaikų žaidimų aikštelių. O tu galvoji apie vaikus, tose ligoninėse, be šviesos, be elektros, apie naujagimius, kurie dabar inkubatoriuose prie generatorių. Apie tas gyvybes, kurios atsiranda ir išnyksta dėl prievartos. Apie tas gyvybes, kurios pragyvena tik kelias dienas ar savaites, dingsta niekuomet neišvydusios dienos šviesos, apie tas, apie kurias kartais niekas taip ir nesužino, išskyrus vieną. Bet ta viena atsimena kasdien. Kažkada buvo detektyvas pavadinimu „Žolė viską paslepia“. Galėtų būti „Sniegas viską paslepia“, bet visi žino, kad ir kiek daug jo būtų, jis vis tiek baigiasi. Lieka trapi atmintis, kuri dažniausiai nesibaigia niekada.

Carole Deltenre (Prancūzija) sako:

Iš keturių nėštumų vienas taip ir neįvyksta. Viskas trapu kaip vaškas, atkartojantis bambos kontūrus, taip, tai ne raudonos gėlės, tai vieta, kur bambagyslė motinos kūną jungia su kūdikio kūnu, ir kur kas ketvirta kaklo papuošalo vieta yra plyna, toje vietoje atmintis.

Žmogų laikome žmogiškąja būtybe tą akimirką, kai jis gimsta, kai nutraukiama virkštelė. Tačiau kas ketvirtas nėštumas nesibaigia gyvos būtybės gimimu. Tuščios vietos yra tarsi pėdsakai to, kas buvo, kas galėjo būti, to, ko nebus ar nebebus. Vaško trapumas simbolizuoja egzistencijos efemeriškumą, o sidabras – atminties ilgalaikiškumą.