Sofia Björkman žiemos peizažas
Juodų žiemos apnuogintų šakų raizginys, rogių vėžės sniege, paukščių pėdos, punktyrias brėžiančios trajektorijas per nepaliestą sniegą, tirpsmo iššauktos juodos properšos, ledo raštai ant lango, už kurio – ryto tamsa, tuos raštus tirpdydavom mokykloje per pirmąją pertrauką, kad galutinai atsibustume, ledui deginant pirštus. Dar kartą medžiai, kartais pliki, kartais apsunkę nuo sniego. Žiema yra grafikos profesionalė – balta ir juoda, juoda ir balta, pilka ir balta. Sofia Björkman (Švedija) savo juvelyrikos darbais pasakoja apie žiemos peizažą, apie šaltį ir speigą, ir kaskart, kai žiūriu į erdvinius jos kūrinius, į darbus, kurie balansuoja tarp juvelyrikos ir ažūrinės skulptūros, prisimenu Maltę Lauridsą Brigę, vaikystėje su mama vyniodavusį nėrinius. Ir tada mūsų akys apšarmodavo, taip užbaigia pasakojimą apie tuos nėrinius Rilkė. Pirmąją žiemos dieną man šarmoja akys iš grožio, žiūrint į Sofia Björkman juvelyriką.
Menininkė sako:
Šioje parodoje pristatomas darbas, sukurtas po vieno pokalbio speiguotą žiemos dieną. Tam tikroje vietoje esantys du žmonės kalbėjo apie tai, ką matė. Tai spalvos, formos, emocijos ir mintys. Kas yra peizažas šiandien? Kaip jį galime įamžinti vaizdu ir forma? Mano kūriniai yra segės, tačiau jos gali būti matomos ir kaip hibridai tarp juvelyrikos meno, peizažo paveikslų, piešinių ir skulptūrų.
Debesys nuo Daria Edström
Daria Edström (SE). Juvelyrika, kad ir kiek bandytum ją vadinti trapia ir akvareliška, vistiek dažniausiai yra tvirta, patvari ir efemeriškumu retai pasižymi. Metalas turi atlaikyti…
Marytės Dominaitės reliktas
Juvelyrai dažniausiai puošia pažeidžiamas, erogenines žmogaus kūno vietas: kaklą, ausų spenelius, riešus. Pirštus. Jų darbai tarsi parodo, kur turi krypti žvilgsnis, pritraukia jį ir prikausto….
Trapumas pagal Carole Deltenre
Viskas taip trapu, ypač tada, kai be perstojo krinta sniegas, vis storindamas tą purią baltą pūkų antklodę ant laiptų, turėklų, balkonų, nesurinktų lapų, vaikų žaidimų…
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė – prisiminimų poetė
Aš bijau tamsos ir nakvoti viena. Dar labiau bijau tik tamsos kaimo sodyboje, nes ten už langų nesimato kitų butų šviesų ir nakvoti vienkiemyje. Nes…
Anna Butwell permatomi burbulai
Kad ir koks pilkas, baltas, grafiškomis šakų linijomis išraižytas ir sniegu apklotas adventas bebūtų, kad ir kaip jaustumeis, lyg apklotas sunkia vatine antklode, bet būna…
Klara Brynge trimačiai brėžiniai
Žmogaus kūno linkiai panašūs į peizažo reljefą. Tikrai. Kalnų tarpekliai ir uolų piešinys – kaip sena susiraukšlėjusi oda, kalvos, besibaigiančios ties horizontu – kaip putlūs…
Brune Boyer žiedai
Kuo toliau, tuo aiškiau matau, kaip žmonės trokšta kam nors priklausyti, ir jų vis daugiau. Tie, kurie saugo savo laisvę kaip drakonė — kiaušinį, irgi priklauso tai „nieko…
Lisa Björke netikėtos jungtys
Lisa Björke (SE), menininkė iš Švedijos savo darbuose kuria netikėtas jungtis tarp kasdienybės objektų ir tradicinio amato elementų – medžiagų ir technikų. METALLOphone ji atsigręžia…
Dovilės Bernadišiūtės tranzitinės erdvės
Dovilė Bernadišiūtė, Švedijoje gyvenanti lietuvių juvelyrė, apie savo objektus kalba kaip apie tranzitines erdves. Slenksčius, stoteles ir stotis, metro ir oro uostus. Tai erdvės, kurių…
Smeigtukas iš Peter Bauhuis
Peter Bauhuis (Vokietija) kalba apie buvimą kur nors ir to buvimo žymėjimą. Apie būdus, kaip sau ir pasauliui pasakyti – jūs esate čia. Aš esu…
Jordi Aparicio koljė
Juodas tinklas, suguldytas į stačiakampes „plytas”, atrodo masyvus, bet iš tiesų lengvas. Juodas kolje reikalauja kažkokio įsivaizduojamo kūno, atrodo, kad nors tai ir yra dėvėjimui…
Silvia Serra Albaladejo gelbėjimosi ratas
Atrodo, kad čia nieko nereikia ir sakyti. dabar, kai pasaulis eina iš proto, dabar, kai nežinai, už ko nusitverti, mums visiems reikia gelbėjimosi rato. Vieniems…
Andrea Auer pseudo-perlai
Kartais tai, kas tikra, tėra tik pretekstas sukurti tai, kas netikra (bet ironiškai tampa dar tikriau). Austrijoje gyvenanti juvelyrė Andrea Auer METALOfone eksponuoja pseudoperlus. Didelius,…
Vieta pagal Ines Almeida
Jos vietos – tos, kurias prisimenam, kurios palieka pėdsakus, kaip teptukas – dažą ant akvarelinio popieriaus. Segės su popierium, ne emaliu, trapus popierius įspraustas ir…