Marytės Dominaitės reliktas

Juvelyrai dažniausiai puošia pažeidžiamas, erogenines žmogaus kūno vietas: kaklą, ausų spenelius, riešus. Pirštus. Jų darbai tarsi parodo, kur turi krypti žvilgsnis, pritraukia jį ir prikausto. Tačiau drauge ir atveria, nukreipia, o žvilgsnis, kaip žinome, žeidžia ne blogiau už žodį. Ir retas juvelyras prisimena, kad pažeidžiama kūno vieta yra ir pilvas, ir krūtinė – aišku, žmogus ne šuo ar vilkas, stipresniąjam rodantis niekuo nepridengtą pilvą pasidavimui. Bet vis tiek. Kažkada šitą prisiminęs buvo Sigitas Virpilaitis, parodai „Kūno priešai“ sukūręs medinį pririšamą antkrūtinį/antpilvį, komiškai ryškiai rožinį.

O dabar Marytė Dominaitė (Lietuva) demonstruoja antkrūtinį kaip reliktą iš niekad neįvykusių praeities šarvų komplekto. Antkrūtinį, sukurtą praėjusiame laike kito menininko, objektą, kuris išliko kaip prisiminimas. Tačiau toks prisiminimas, kurį, jei galėtume, mielai pakeistume. Išvarpytume skylėmis kaip kulkom, kad viskas, kas buvo ir ko nenorime prisiminti, išvarvėtų pro jas negrįžtamai. Kad ir kaip ten būtų, viena vertus, praeities nepakeisi, ji čia, kaip senų laikraščių skiautės, aplipusios antkrūtinį iš vidaus. Bet iš išorės jos nesimato, įsivaizduojamų kulkų-kinivarpų skylės susidėsto į dailius ornamentus ir gali pasirodyti, kad pavyko užglaistyti viską, kas buvo. Jeigu ne tas nepastovumas, jeigu ne amžinas kabojimas ore, kai žiūrovui prieš akis vis išdavikiškai atsisuka vidinė, slepiama pusė. Niekas mūsų neapgins nei nuo praeities, nei nuo mūsų pačių, joks antkrūtinis.