Silvia Serra Albaladejo gelbėjimosi ratas
Atrodo, kad čia nieko nereikia ir sakyti. dabar, kai pasaulis eina iš proto, dabar, kai nežinai, už ko nusitverti, mums visiems reikia gelbėjimosi rato. Vieniems tai – artimo žmogaus nuotrauka, nešiojama piniginėje, kitiems – eilėraščio eilutė, ant kelio rasta šakelė, nesvarbu, gelbėjimosi ratas gali įgauti bet kokį pavidalą. Viltis gali atrodyti visaip. Silvia Serra Albaladejo (Ispanija) kalba apie tuos, kurie bėga, ieškodami kitokio gyvenimo. Apie tuos, kurie vietoj jo pasiekia tik jūros dugną. Jiems ir skirtas šitas gelbėjimosi ratas
Menininkė sako:
Žmogus iš prigimties yra laisvas, tai pagrindinė kiekvieno žmogaus gyvenimo taisyklė. Deja, šią laisvę turi ne visi, ją dažnai paneigia prasti kitų žmonių sprendimai. Sprendimai, iš kurių kyla suvaržymai ir apribojimai. Kai kas visiškai išnyksta su mirtimi – visišku apribojimu. Visų nuskendusiųjų Viduržemio jūroje ir žuvusiųjų sausumoje simbolis. Kūno audiniai ir kraujas yra žmogaus tėvynės gijos, kurioms dažnai užginta tokia laisvė.
Debesys nuo Daria Edström
Daria Edström (SE). Juvelyrika, kad ir kiek bandytum ją vadinti trapia ir akvareliška, vistiek dažniausiai yra tvirta, patvari ir efemeriškumu retai pasižymi. Metalas turi atlaikyti…
Marytės Dominaitės reliktas
Juvelyrai dažniausiai puošia pažeidžiamas, erogenines žmogaus kūno vietas: kaklą, ausų spenelius, riešus. Pirštus. Jų darbai tarsi parodo, kur turi krypti žvilgsnis, pritraukia jį ir prikausto….
Trapumas pagal Carole Deltenre
Viskas taip trapu, ypač tada, kai be perstojo krinta sniegas, vis storindamas tą purią baltą pūkų antklodę ant laiptų, turėklų, balkonų, nesurinktų lapų, vaikų žaidimų…
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė – prisiminimų poetė
Aš bijau tamsos ir nakvoti viena. Dar labiau bijau tik tamsos kaimo sodyboje, nes ten už langų nesimato kitų butų šviesų ir nakvoti vienkiemyje. Nes…
Anna Butwell permatomi burbulai
Kad ir koks pilkas, baltas, grafiškomis šakų linijomis išraižytas ir sniegu apklotas adventas bebūtų, kad ir kaip jaustumeis, lyg apklotas sunkia vatine antklode, bet būna…
Klara Brynge trimačiai brėžiniai
Žmogaus kūno linkiai panašūs į peizažo reljefą. Tikrai. Kalnų tarpekliai ir uolų piešinys – kaip sena susiraukšlėjusi oda, kalvos, besibaigiančios ties horizontu – kaip putlūs…
Brune Boyer žiedai
Kuo toliau, tuo aiškiau matau, kaip žmonės trokšta kam nors priklausyti, ir jų vis daugiau. Tie, kurie saugo savo laisvę kaip drakonė — kiaušinį, irgi priklauso tai „nieko…
Sofia Björkman žiemos peizažas
Juodų žiemos apnuogintų šakų raizginys, rogių vėžės sniege, paukščių pėdos, punktyrias brėžiančios trajektorijas per nepaliestą sniegą, tirpsmo iššauktos juodos properšos, ledo raštai ant lango, už…
Lisa Björke netikėtos jungtys
Lisa Björke (SE), menininkė iš Švedijos savo darbuose kuria netikėtas jungtis tarp kasdienybės objektų ir tradicinio amato elementų – medžiagų ir technikų. METALLOphone ji atsigręžia…
Dovilės Bernadišiūtės tranzitinės erdvės
Dovilė Bernadišiūtė, Švedijoje gyvenanti lietuvių juvelyrė, apie savo objektus kalba kaip apie tranzitines erdves. Slenksčius, stoteles ir stotis, metro ir oro uostus. Tai erdvės, kurių…
Smeigtukas iš Peter Bauhuis
Peter Bauhuis (Vokietija) kalba apie buvimą kur nors ir to buvimo žymėjimą. Apie būdus, kaip sau ir pasauliui pasakyti – jūs esate čia. Aš esu…
Jordi Aparicio koljė
Juodas tinklas, suguldytas į stačiakampes „plytas”, atrodo masyvus, bet iš tiesų lengvas. Juodas kolje reikalauja kažkokio įsivaizduojamo kūno, atrodo, kad nors tai ir yra dėvėjimui…
Vieta pagal Ines Almeida
Jos vietos – tos, kurias prisimenam, kurios palieka pėdsakus, kaip teptukas – dažą ant akvarelinio popieriaus. Segės su popierium, ne emaliu, trapus popierius įspraustas ir…
Andrea Auer pseudo-perlai
Kartais tai, kas tikra, tėra tik pretekstas sukurti tai, kas netikra (bet ironiškai tampa dar tikriau). Austrijoje gyvenanti juvelyrė Andrea Auer METALOfone eksponuoja pseudoperlus. Didelius,…