Klara Brynge trimačiai brėžiniai

Žmogaus kūno linkiai panašūs į peizažo reljefą. Tikrai. Kalnų tarpekliai ir uolų piešinys – kaip sena susiraukšlėjusi oda, kalvos, besibaigiančios ties horizontu – kaip putlūs apvalumai, pirmos asociacijos, ateinančios į galvą. Bet ne tik. Kumščiu smogus į sidabro lakštą, krumplių kauliukai jame taip pat sukuria reljefą, matomą kaip peizažas. Keliaujant jis keičiasi – taip pro traukinio langą lygumas keičia kalvos ar krūmais ir meldais apžėlusios pelkės, jei bėgiai veda į Sankt Peterburgą, tvarkingai susodintos eglės, jei važiuoji Miuncheno kryptim. Ledynai, tikriausiai, jei kelias šiaurės link – kai išlipi paskutiniame taške, kur toliau – tik rogėmis.

Klara Brynge (Švedija) plonus sidabro lakštus plaktuku ir kumščiu formuoja kaip žemės plutą : abstraktūs įlinkimai ir iškilimai sukuria abstrakčius kraštovaizdžius, sidabro žvilgesys primena sniegu ir ledu padengtus laukus, ant kurių žiba raganos taukai (ar Šiaurės kraštai turi kokią nors versiją sniego žibėjimui pateisinti, panašią į lietuviškąją ?). Sidabras, matinis ir žvilgantis, panašus ir į apsnigtą jūros pakrantę, ir į užšalusį krioklį, kur po ledu vis dar nuspėjamas krintančio vandens garsas. Ir į stalaktitų ar stalagmitų urvus (aš kaip Hagridas, niekuomet jų neskyręs – kad ir kiek kartų skaitau apie vienus ir kitus, atmintis trunka ne ilgiau skaitymo). Ir į druskos kasyklas, kur nuo lubų kabo druskos varvekliai. Ugnis, kalvio plaktukas ir žmogaus kumščiai, krumpliai ir delnai sidabre išlanksto abstrakčius ledinius peizažus, pro kuriuos keliaujant žvilgsniu, jautiesi kaip kapitonas Hateras. Kurį visą laiką traukė į šiaurę.

Menininkė sako:

Man judant kraštovaizdyje, jis keičiasi vaizdų ir formų sraute. Kuriu trimačius brėžinius metale, pasitelkdama kalvystės metodus; metalo paviršiuje kraštovaizdžio reljefai, linijos ir jame egzistuojantys pasikartojimai sutraukinėjami arba ištempiami. Plaktuko ir kumščio smūgiais sukuriamos formos, nes medžiagos plastiškumas leidžia jai transformuotis.