Eglė Čėjauskaitė-Gintalė – prisiminimų poetė

Aš bijau tamsos ir nakvoti viena. Dar labiau bijau tik tamsos kaimo sodyboje, nes ten už langų nesimato kitų butų šviesų ir nakvoti vienkiemyje. Nes man, penkiaaukščio kūdikiui, nieko nėr vienišiau už trobelę kokioje nors pamiškėje, prie eglyno, iš visų pusių supamą tamsos. Ir visai nepadeda mintis, kad tokioje trobelėje dažniausiai nesi vienas : ant stogo krebžda kerpes iš skiedrų traukiojantys paukščiai, aplink slankioja lapės ar katės, rūsyje tikrai laksto pelės, laukdamos nakties, kad galėtų patikrinti, ar neliko ant stalo trupinių. O visai jau baisu, kai sienose pradeda traškėti. Bet čia tik man taip; yra žmonių, mielai grįžtančių į trobas prie miško, žinančių, kad pelės, lapės ir katės užima savo vietą namų ir gamtos infrastruktūroje ir atpažįstančių bei su meile priimančių visus namų šnaresius ir traškesius. Net ir tuos, sienose ir staktose, kinivarpų autorystės.

Eglė Čėjauskaitė-Gintalė (Lietuva) – autentiškos praeities, šaknų paieškų ir prisiminimų poetė, sugebanti į juvelyriką perkelti praėjusių metų šilumą ir ją randanti visiškai neromantiškose vietose. Kad ir medinėse staktose, kuriose nenumaldomai padirbėjo kinivarpos. Ta vabzdžių grafika, neaukštas reljefas beveik nepakeistas persikelia į segę, atsispaudžia ant pilkšvos plokštelės, atrodo, lyg ir nieko daugiau nereikia – kinivarpos yra darbo autorės. Tačiau vos pastebimai sušvyti gintaro lašiukas, vertikali lazdelė, atkartojanti gamtos sukurtą reljefą. Jeigu pastebėjai – gerai, nepamatei – ir nereikia. Vos įžiūrimi vingiai ir vagelės, vos matomas gintaras ir kaulas, vos girdimas kinivarpų traškėjimas seniai praėjusiame laike.

Menininkė sako:

Savo namuose vaikystėje,girdėdavau keistus traškesius, sklindančius iš durų staktos. Iš pradžių, būdavo nejauku, bet vėliau to garso laukdavau, jis tapo savu, prisijaukintu. Jau grįžusi po studijų radau staktą išraižytą kinivarpų. Kaip neatsiejamus savo namų gyventojus panorau jų raštus įamžinti.