Eglė Širvytė, Lietuva

~

Ar kada nors laikėte šviesą savo delne?
Ar matėte sfinksą, geriantį narcizo nektarą?
Arba sustojote stebėti skrendančių paukščių, kurie išskrenda vasarą?
Ar nuogas nėrėte į upę?
Ši vasara – apie pojūčius. Norisi paliesti, užuosti, išgirsti. Tarsi kažkas pažadino manyje kažką pirmapradžio, kas miegojo. Stiprus noras pažinti, kas mane supa, ant ko stoviu, kuo kvepiu. Gervių klegesys, balandžių giesmės, balandžių klegesys, saldžių vėliavų šniokštimas, stirnų klyksmas, garnių drovumas, pievų kvapas, žibuoklių švytėjimas, augalų įmantrumas…
Visa tai mane gerokai pristabdo – įžvalgoms reikia laiko. Mano vidinė pilnatvė ir augantis smalsumas atveda mane prie suvokimo, kad man nereikia tiek daug – tiesiog būti ir jausti.

Man žodis „muziejus” reiškia istoriją. O istorija reiškia patirtį. Mamuto kaulo karoliai, primenantys priešistorinius laikus, veikia tradicinio muziejaus kontekste, tačiau ši sąvoka aktuali ir šiuolaikiniam žmogui.
Šis vėrinys – tai mano tyrinėjimų išsaugojimas, kuris 2020 m. vasarą primins tai, kas man buvo svarbiausia.