-
-
Alexandra Bart, Vokietija
Mėnulis
Laisva nuo tuštybės, sakau tiesą.
Manau, kad kiekvienas menininkas svajoja, kad jo darbai būtų rodomi muziejuje. Tai reiškia, kad kažkas pripažino jų vertingumą ir yra pasiruošęs tuo vertingumu pasidalinti su pasauliu. Aš labai dėkinga.
-
Andrea Vippermann, Vokietija
Sniego uogos
Mano papuošalai skirti žmonėms. Kai papuošalas apgula kaklą ir jo grožis atsiskleidžia, derėdamas prie dėvėtojos veido, reiškia, papuošalas pavyko. Tikrąją savo prasmę kaklo papuošalas parodo tik santykyje su individualaus žmogaus proporcijomis.
Paroda muziejuje tegali būti tik tarpinė stotelė. Čia papuošalas pasakoja apie mano meilę gamtai ir mano kaip menininkės siekimą interpretuoti gamtą savaip.
-
Annamaria Leiste, Vokietija
Širdies sergėtojai
Instaliacija “Širdies sergėtojai” išryškina širdies pažeidžiamumą ir parodo, kad tikriems širdžių ryšiams sukurti reikia švelnumo bei subtilumo. Tai segių serija iš mišraus pluošto popieriaus – iš lino, medžių žievės, pienių stiebelių, amalo pluošto. Kiekviena skrybėlė pritvirtinta prie nykščio dydžio ovalinės segės, padarytos iš vientiso sidabro gabalo. Šios segės sukuria aiškią gynybinę erdvę aplink dėvėtojo širdį. Dėl savo dydžio jos kelia nuostabą ir smalsumą. Kaip tvarstis ant žaizdos, jos kelia empatiją. Jos primena seniai praėjusius laikus, kai džentelmenas nusiimdavo skrybėlę, priglausdavo prie širdies ir linktelėdavo stovinčiam priešais jį.
-
Anneli Tammik, Estija
~
Šiandien muziejus yra vieta, kur atskiros detalės susideda kartu, kad susidarytų pilnas vaizdas… visai kaip Tetris.
Dizainas paremtas klasikiniu Tetrio principu, trikampiai naudojami geresniam trimačiui vaizdui išgauti.
Šių serijų dizainas ne “iškaltas akmenyje”, bet nuolatos besivystantis ir besikeičiantis. Improvizacija su skirtingai sulankstytais ir sudėliotais moduliais teikia begalines galimybes kurti skirtingus modelius ir taip labai lengvai suasmeninti juvelyriką. -
Artemis Valsamaki, Graikija
Namai visada laimi
Serijoje “Iš ko jūs padaryti” aš domėjausi alegorija apie mūsų fizinius kūnus versus mūsų žmogiškuosius troškimus ir priklausomybes: ar jie įgyti, ar įgimti? Psichologinė priklausomybė nuo malonumo verčia žmones ieškoti betarpiškų greit patiriamų pojūčių ir momentinių malonumų tik tam, kad pamatytų, kad pilnatvės pasiekti neįmanoma. Bet labai dažnai tie impulsai baigiais iliuzijomis.
Šis kūrinys reiškia iliuziją, kai jūs pralaimite, bet vis dar manote, kad laimėjote. Namas simbolizuoja mūsų asmenybę ir tai, iš ko mes esame padaryti. -
-
-
Brigita Rodaitė, Lietuva
~
Mažos lazdelės palikimas. Pamąstymui apie tai, ką paveldėjome, ką paliekame po savęs, kaip elgiamės su gamta.. ,tai liks amžiams. Suvokti savo laikinumą ir mūsų palikimą Žemei ir Pasauliui.
-
Camila Luihn, Norvegija
Savo rankomis kuriu taiką
Galvoju apie neramius laikus, kurių dalis mes esame, ir suprantu, kad mano rankomis padarytas objektas sukuria materialų ryšį su tais, kuriuos mes paprastai matome muziejuose. Dirbančios rankos sukuria meditatyvią giją tarp darytojo ir medžiagos. Darbas iš miško atkeliauja į mano rankas, tada į studiją ir galiausiai, įkrautas kūrybine energija, randa poilsio vietą muziejuje.
-
Carina Shoshtary, Vokietija
~
Mes su šeima surinkome šiuos akmenukus, atostogaudami prie Baltijos jūros. Dauguma jų – titnagai, mineralai, kurie dar vadinami “akmens amžiaus plienu”, nes mūsų protėviai jų pagalba gaminosi ginklus ir įrankius, ir vis dar galima atrasti strėlių antgalių, gremžtukų ar ašmenų. Sunku natūraliai skilusį akmenį atskirti nuo senovinio įrankio, bet man patinka galvoti, kad šie akmenys prieš daugelį metų galėjo būti apdirbti žmogaus.
-
Carmen Hauser, Vokietija
Mano slapčiausias vidus ir MUZIEJUS
Mano ramybės vieta,
Kur nutyla vidiniai ir išoriniai balsai,
Bandantys sutrukdyti man ir mane paveikti.
Palieku ateitį ir praeitį už nugaros.
Gyvenu čia ir dabar, suvokdama akimirką. -
Catarina Hallzon, Švedija
Duoklė
Mano slapčiausias vidus ir MUZIEJUS.
Mano ramybės vieta,
Kur nutyla vidiniai ir išoriniai balsai.
Beržo žievė yra fantastiška medžiaga. Mūsų protėviai ją naudojo stogams statyti, namams šiltinti, pinti batams, krepšiams ir rykams. Šiais laikais ji gal ir nebeteko savo praktinės reikšmės, tačiau mes ją galime atgaivinti, suteikdami naujus raiškos būdus. Tai duoklė medžiagai, kuri tokiai daugybei žmonių reiškė tiek daug. -
Chloe Valorso, JK
Gyvatiška medicina
Gyvatė – nepaprastai stiprus transmutacijos simbolis.
Stuburai lėtai mutuoja iš natūralių į padarytus rankomis, iš organinių į techninius, iš įsivaizduojamų į realiai patiriamus. Primena mums apie nepaliaujamą mūsų metamorfozę, kai mes vystomės ir prisitaikome prie aplinkinio pasaulio. Chloe’s amuletai, kuriuose glūdi šiek tiek magijos, yra jos keistenybių kabineto dalis, jos antgamtinio istorijos muziejaus dalis – kaip fiziniai metafizinės dimensijos fragmentai. -
Corrado de Meo, Italija
Corrado De Meo; Naktinis peizažas II
Mano darbuose sidabro struktūros ir jų turinys pasakoja apie nenumaldomą laiko tėkmę, kuri valdo kasdienį žmogaus gyvenimą. Racionali struktūrų geometrija reprezentuoja Proto bandymą suprasti būties nenuspėjamumą.
-
Daria Svirel, Latvija
Man reikalinga kita oda
Auksas egzistuoja nuo pat planetos gimimo. Plastikas egzistuoja drauge su žmogumi.
Auksas – unikali, labiausiai vertinama medžiaga, karalių metalas.
Plastikas. Mes jį naudojame namams statyti ir automobiliams, drabužiams, kosmetikai bei buitinei chemijai gaminti. Jis visur. Ir šitiek daug šiukšlių po gamybos.
Mes negalime išgyventi be jo, tačiau turime galvoti apie tai, ką darome. Esame žmonės ir turime jausti atsakomybę. -
-
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Lietuva
~
Prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti ypatingo jausmo blyksnius. Juos aprašau: kur tai įvyko, kokiu laiku, ką tuomet veikiau, kokios spalvos supo, ar buvo koks ore kvapas ir panašiai. Kas tie jausmo blyksniai? Tai visiško kažkokio neįvardijamo malonumo, be jokių minčių, gerumo pliūpsniai, užklumpantys tiesiog be priežasties, tiesiog toks Cakt iš niekur. Beje, taip kaip netikėtai ir staiga užeinantys, taip ir dingstantys.
Segėse – bandymas užfiksuoti tai, kas labiau panašu į akimirkos drugio plazdenimą.
-
Eglė Širvytė, Lietuva
~
Ar kada nors laikėte šviesą savo delne?
Ar matėte sfinksą, geriantį narcizo nektarą?
Arba sustojote stebėti skrendančių paukščių, kurie išskrenda vasarą?
Ar nuogas nėrėte į upę?
Ši vasara – apie pojūčius. Norisi paliesti, užuosti, išgirsti. Tarsi kažkas pažadino manyje kažką pirmapradžio, kas miegojo. Stiprus noras pažinti, kas mane supa, ant ko stoviu, kuo kvepiu. Gervių klegesys, balandžių giesmės, balandžių klegesys, saldžių vėliavų šniokštimas, stirnų klyksmas, garnių drovumas, pievų kvapas, žibuoklių švytėjimas, augalų įmantrumas…
Visa tai mane gerokai pristabdo – įžvalgoms reikia laiko. Mano vidinė pilnatvė ir augantis smalsumas atveda mane prie suvokimo, kad man nereikia tiek daug – tiesiog būti ir jausti.Man žodis „muziejus” reiškia istoriją. O istorija reiškia patirtį. Mamuto kaulo karoliai, primenantys priešistorinius laikus, veikia tradicinio muziejaus kontekste, tačiau ši sąvoka aktuali ir šiuolaikiniam žmogui.
Šis vėrinys – tai mano tyrinėjimų išsaugojimas, kuris 2020 m. vasarą primins tai, kas man buvo svarbiausia. -
-
Estela Saez, Ispanija
Prarastos šaknys
Nors jos naudojamos neapdorotos medžiagos ir brangios, darbuose ji neatsižada „arte povera” postulatų. Tai mažų mažiausiai nuostabu. Jos smulkūs filigraniški darbai, surūdiję ar laminuoti, neatmeta nei šios kilnios meno krypties vertybių, nei papuošalo dėvėjimo funkcijos. Aš tikiuosi, jog Estela niekada nepamirš, kad jos darbai yra duoklė vietai ir kraštui, jos kūriniai gali būti nešiojami ant kūno, jos objektai gali būti liečiami rankomis, bet svarbiausia – ir tai yra jos stiprybė – kad jos juvelyrika yra universali.
Jordi Mitja
-
Felieke van der Leest, Norvegija
Auksinės žuvelės arbatos puodelis ant vandens su karoliukais
Šis darbas tobulai tinka būti muziejuje, nes jis per trapus būti nešiojamas kaip vėrinys. Kai kurių auksu padengtų karoliukų kraštai aštrūs, ir gali nupjauti siūlą, ant kurio jie suverti. Aš tai supratau tik jau baigusi darbą…
-
Flora Vagi, Vengrija
Mėlynas aksomas
Mano darbai yra kaip medžiai, kurių šaknys yra giliai po žeme, bet jie stiebiasi į begalinį dangų, ieškodami atsakymo į klausimus, kurie kartais taip ir nebūna užduoti.
Savo darbais aš siekiu paskatinti žmones abejoti, kvestionuoti tai, ką jie mato, norėti paliesti. Muziejai žmonėms turi panašų poveikį. Įeinant iškart jaučiame, kad atsidūrėme kitame, izoliuotame pasaulyje, atskirtame nuo išorės, kitokiame, nei įprasta… jie priima svečią, pakviečia į kelionę laike ar po menininko mintis. Bet kokiu atveju muziejus siūlo patirtį, kur kiekvienas mąsto ir jaučia, eidamas savo žingsniu patiria supančius objektu ir erdvę.
Šiuolaikinė juvelyrika taip pat suteikia tokią patirtį, bet iš kitos perspektyvos, taigi tuo būdu muziejus gali būti dvigubai svarbus, suteikdamas prieglobstį šiai nešiojamai meno formai. -
Florian Milker, Vokietija
Ventilis
Technikai nuolat žengiant pirmyn, turi būti naujai permąstomos visuomeninės ir individualios vertybės. Ekstremaliose situacijose susiduriame su pamatiniais poreikiais ir vertybėmis: tačiau kokiu mastu jie tebėra sudėtinė sąmonės dalis kasdieniame gyvenime? Papuošalai man taip pat visada yra plastiškas jų dėvėtojo vertybių ir poreikių atspindys.
-
Fumiko Goto, Šveicarija
~
Savo atsakymui į MUZIEJAUS temą aš pasirinkau religinę architektūrą.
Isė, senovinė japoniška šventykla, palaipsniui prarado savo aristokratiškus globėjus, tačiau įgijo naujų bendrumo puoselėtojų, labiausiai deka XIX a. dvasininkų vykdytų kampanijų, skirtų populiarinti “viskas įskaičiuota” piligrimystę, į kurią įėjo ir geidulingos pramogos, skirtos viso gyvenimo sielos apvalymui. Šis šiai šventovei skirtas sugretinimas paskatino mane sukurti segių diptiką, kur viena segė vaizduoja grindų planą, o kita atkartoja Hyotan – paprastąjį ilgmoliūgį, nuo seno mėgtą tradicinio japoniško dizaino motyvą.
-
Gesine Hackenberg, Nyderlandai
Mėlynai balta
Kartais praeities objektas gali būti pamatytas iš juvelyrikos perspektyvos: serijoje „Virtuviniai kaklo papuošalai“ aš naudoju populiaraus olandiško fajanso lėkštes, iš kurių išpjaunu diskus ir suveriu juos, tarsi nurodydama į tradicinius prlų vėrinius. Šie darbai sudaryti iš dviejų dalių: kaklo papuošalo ir perforuotos lėkštės. Fajansinė lėkštė saugo istorijas apie kasdieninį gyvenimą ir maistą, bet kartu ir apie tarptautinę prekybą bei siuntinius. Nyderlandų fajanso manufaktūrą labai stipriai paveikė kinų porcelianas, kuris buvo importuojamas XVII-XVIII a., o stilistines istorines įtakas galima atsekti net ir ant šiuo metu gaminamų lėkščių, kurias aš naudoju.
-
Gintarė Janulaitytė, Lietuva
~
Nekintantys mano senelių namai. Kiek pamenu, jie visada atrodė taip pat. Lyg nuostabi vaikystės vieta, užsikonservavus laike ir erdvėje. Net ir seneliai man, atrodo, nekintantys. Smagu, kad namas išlaikė savitumą, kad čia viskas tikra, sena, sentimentalu, artima ir jauku. Čia užėjus jautiesi lyg nedideliame muziejuje, kuriame kiekvienas eksponatas turi savo istoriją.
Papuošalų kolekcija siekiu įamžinti tuos raštus, daiktus, pojūčius. -
Greta Žeronaitė, Lietuva
~
Dar Viktorijos epochoje nešiojami konteineriai buvo atskiras būdas laikyti daiktą arti, paprastai tai, kas turėjo reikšmingą asmeninę prasmę.
„Aš myliu” – tai žinutė, kurią siunčia medalionas. O gal tiksliau, aš mylėjau. Ir šiandien mes suprantame, kad medalionai yra skirti parodyti ištikimybę tam, kurio nėra, nesvarbu, ar netektis įvyksta per mirtį, ar tiesiog bendra šiuolaikinio gyvenimo izoliacija. Paprasčiausią žodį. Prisiminti. Saugoti nugirstą eilutę, pašnekesius, kurie liečia, kuria ir saugo. -
Hanna Liljenberg, Švedija
Pakrantė
Švedijos vakarinė pakrantė, kur aš užaugau, atpažįstama iš plikų uolų peizažo. Sunkios bangos ir stiprus vėjas suformuoja rūsčią aplinką, kur kerpės ir ūsakojai padengia akmenis.
Mano darbus stipriai veikia šita estetika. Tikiuosi, kad mano anūkai turės galimybę patirti sūrų vandenį ir nepaliestą, tačiau pažeidžiamą būtį, kad ji netaps tik eksponatu muziejuje. -
Helena Lehtinen, Suomija
~
Vėrinys, porcelianas, sidabras (iš dalies oksiduotas), auksas, 2020
-
Helga Mogensen, Švedija
~
Kūriniui panaudotas medis vandenyne prabuvo nežinia kiek laiko, tai buvo medis, nežinomo miško nežinomije vietoje dalis. Medžio istorija mums nežinoma, tačiau magiška. Tai, kad jis keliavo tarp žemynų ir buvo panaudotas naujam tikslui – juvelyrikai, jau savaime yra muziejaus verta koncepcija. Gamta absoliučiai nusipelno pristatymo gražioje vietoje.
-
Hrafnhildur Halldorsdottir, Islandija
Amalgama
Amalgama reiškia mišinį, ir tai tiek praktiškai, tiek ir konceptualiai atspindi šio kūrinio buvimą, kai daug gijų susipina tarpusavyje, kad sudarytų vienį. Tai atrodo kaip asmeninis tekstas apie daugybiškumą ir tapatybę, o drauge ir kaip tekstas apie buvimą drauge su kitais, kai bendruomenė gali pasiekti daug daugiau, nei individas. Šis amuletas dėvėtojui ir žiūrovui suteikia laiko ir būties pojūtį.
-
Jana Machatova, Slovakija
~
Vartau suplyšusius 1909-tųjų laikraščius ir galvoju apie moterį, kuri laikė priemones rankdarbiams su instrukcijomis juodame segtuve senoje palėpės spintoje. Ji rašalu perpiešė monogramas ir siuvinėjimo raštus ant permatomo popieriaus ir pridėjo juos prie savo eskizų kolekcijos. Galiu įsivaizduoti ją sėdinčią prie lango, prie mūsų langelio, siuvinėjančią savo dukrai kraitį ar mezgančią batukus kūdikiui. Galvoju apie nežinomą moterį, kuri siuvinėjo gražius paveikslus, ir neturėjo jokio supratimo, kokie dvidešimto amžiaus siaubai jos laukia. Galvoju apie ją ir noriu, kad tas ramybės ir susikaupimo maloniam darbui momentas būtų trukęs kiek įmanoma ilgiau. Ir tuo pat metu jaučiu neįprastą giminystę su ja. Užlieju epoksidinę dervą ant laikraščių, stengdamasi išsaugoti atmintį. Ji tampa permatoma, bet kontūrai išlieka, raštai uždengia vieni kitus…
-
Janna Syvanoja, Suomija
~
Mano muziejui skirtas kūrinys yra padarytas iš laiškinio popieriaus, baltas popierius su raudonais dryžiais. Kas šiais laikais rašo laiškus, kas naudoja popierių ir rašiklį? Ar tai reikalauja per daug laiko, per daug asmeniška, pernelyg vargina?
Ranka rašytas laiškas šiek tiek panašus į rankomis kurtą juvelyriką: objektas, pripildytas laiko ir žmogaus prisilietimų.
Gebėjimas pagaminti popierių, gebėjimas rašyti ranka ir dirbti rankomis, ilgintis bendravimo – visa tai verta saugojimo. -
Jelizaveta Suska, Švedija
Įšalusios akimirkos
Jelizaveta Suska savo juvelyrika tikisi sukurti naują savo pasaulį. Ji formuoja savo darbus taip, kad jeigu ji staiga sumažėtų ir patektų tarp savo juvelyrikos, tai pamatytų nuostabų peizažą. Kūriniai “Įšalusios akimirkos” daugiausia kalba apie nostalgiškus jausmus, apie akimirką laike. Šiuose kūriniuose menininkė ieškojo šių abstrakčių sąvokų materializacijos.
-
Jenni Sokura, Suomija
Supakuoti pietūs
Vieta buvimui, vieta lankymui – man muziejus yra pastatas su keliais laiko ir žinių sluoksniais. Informacija dengia informaciją, muziejus siūlo esminius dalykus, kad pajustume laiką anuomet, dabar ir rytoj. Mano muziejus patikimas, jis tvirtai laikosi, kol aš sėdžiu ir mėgaujuosi supakuotu sumuštiniu.
-
Jil Koehn, Vokietija
Aqua + Lilium + Coral
Aš muziejų matau kaip idealią vietą fantazijai žadinti ir minčių pasauliams sukurti. Muziejų ramybės, erdvinio atstumo nuo objektų ir estetinio potyrio derinys sukuria kažką magiško.
Mano juvelyrika skirta pagerbti gamtai ir kviečia svajoti. Aš fantazijos svarbą mūsų gyvenime suvokiu kaip kaip savo dizaino dalį ir kaip pagrindą elgesiui su įsivaizduojamomis vietomis ir realybės kvestionavimu. -
-
Jonathan Hens, Belgija
Smėlio spalvos
Jonathano Henso kūriniai kalba apie naujausius šiandieninio pasaulio įvykius. Jo dizainas – intensyvių alternatyvios tapatybės paieškų rezultatas. Šis kaklo papuošalas atspindi (ar reflektuoja) “dabartį”. Jo netipiška estetika neturi nieko bendra su tradicinėmis technikomis. Jis kuria vizualinį žaidimą tarp asketiškų formų ir šiurkštaus užbaigimo. Jo darbai kelia daug klausimų, pavyzdžiui, ką šiandien reiškia grožis. Jonathano darbai suteikia mums progą pažvelgti į mūsų pasaulio įvairiapusiškumą.
-
Judy McCaig, JK
Kertant upes
Nuo mažų dienų domėjausi senosiomis kultūromis, tikėjimais pomirtiniu gyvenimu ir kelionėmis į anapusybę, todėl buvimas muziejuose tapo esminiu mano tyrimui.
Simboliniai artefaktai būdavo dedami į kapus, kad padėtų paskutinėje kelionėje. Valtys buvo reikalingos perplaukiant upes. Balta, auksinė ir geltona simbolizuoja saulę ir mėnulį.
Egiptiečių, vikingų, rusų ir indoneziečių laivai atsiranda mano naujausiuose darbuose. -
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, Lietuva
~
Pagrindinis mano darbų muziejus, – palovys. Dažniausiai ten keliauja darbai po parodų. Išgirdusi temą „Muziejus”, vėl palindau po lova – ne iš baimės ar padėti dar vieno savo eksponato, o viliantis, kad ten, ir vaikų saugyklose, vėl rasiu savo įkvėpimą. Ir radau, šį kartą – sudžiūvusį bananą. Išsitraukiau jį kaip didžiausią turtą, pakabinau matomiausioje vietoje virš virtuvinio stalo, kad dar gražesnis taptų. Nežinau, ar tapo, gražiausi dalykai turbūt įvyksta nemačiom, bet man užteko to kad „pasiūčiau” rūbus nematomam žmogui. Nors numačiau, kam jie galėtų tikti ir kas pagaliau galėtų nukelti savo kepurę…
-
Kadri Mälk, Estija
Bindweed
Niekas nežino, kodėl tam tikra intencija kyla tam tikru momentu ir nė minutės anksčiau. Intencijai galbūt reikia šiek tiek aiškumo, kad ji įgytų tvirtesnį pavidalą mintyse, ir šiek tiek jėgos, kad įstengtų prasiveržti pro sienas, kurias mes pasistatome patys sau, apsisaugoti nuo saves. Nuo tam tikro momento nėra kelio atgal. Tikslas turi būti pasiektas.
Svarbiausia – atpirkimas, kuris ateina, kai esu jo verta. Čia žodžiai ir komandos neturi jokios vertės; malda, kita vertus, galbūt…
Didžiausia iš mirtinų nuodėmių – nekantrumas.
Įkvėpimas, in spirare, yra kraujagyslių išsiplėtimas smegenyse; tai viso labo kraujas. Kai tai nutinka, tai nutinka, jis apnuogina tapatybę taip pat tiksliai, kaip pirštų atspaudai, kaip chromosoma mano kraujyje.
Kraujas niekada nemiega. -
Karin Herwegh, Nyderlandai
Dviejų miestų tema
Mano praktikoje visada gyva rinkimo, tvarkymo ir “išsaugojimo” idėja.
Elementai, kurių aš ieškau (ir atkuriu), paremti mano aplinka, prisiminimais, gamta, (archeologiniais) artefaktais, kuriuos stilizavusi, aš suvedu draugėn, kad jie taptų pasakojimu.
Tarsi muziejaus vitrina, jie rodo liekanas gyvenimo, kuris buvo kadaise (ar kurio niekada nebuvo), fragmentus to, kas vis dar yra, ir tuo pat metu šie kaklo papuošalai yra kvietimas atrasti naujas sąsajas tarp skirtingų pasaulių, žmogaus ir gamtos. -
Karin Johansson, Švedija
Stebėjimai per atstumą
“Stebėjimai per atstumą” – kūriniai, įkvėpimo besisemiantys iš aplinkos, prisiminimų ir įsivaizduojamų paveikslų. Kūrinių grupių pavadinimai nurodo į peizažus ir orą, kuris įkvėpė juos sukurti. Tuo pat metu pavadinimai nurodo ir į universalesnę kalbą, kviesdami platesniam suvokimui ir įvairesnėms interpretacijoms. “Stebėjimai per atstumą” nurodo į darbą iš tam tikros atminties vietos ir drauge į tolimą tos vietos horizonto liniją ir peizažą, kur dažniausiai buvo leidžiamas laikas. Net ir studijoje, kur atstumas nuo darbo yra nedidelis, autorė bando stebėti jį per atstumą, leisti kūriniui vystytis ir kvėpuoti pačiam, stebėti, o ne analizuoti, kas yra kitas atstumo kūrimo būdas. Karin Johansson savo kūrybos procese susitelkia į svarbą ir pusiausvyrą.
-
Karina Kazlauskaitė, Lietuva
Gyvos gelės
Muziejaus aplankymas man dažnai asocijuojasi su laiko mašina. Šis kaklo vėrinys – tai kūrinys apie laiko tėkmę ir mirtį. 599 surūdiję žiedai ir 32 paauksuoti, suverti ant kiaulės žarnos.
-
Karina Lazauskaitė, Lietuva
Autoportretas ir rėmas. Du žiedai
Mąstant apie muziejų pirmas mintyse iškylantis vaizdinys – paveikslas.
Taigi sukūriau autoportretą ir rėmą jam, bienalei tema „Muziejus”. -
Karola Torkos, Vokietija
Ledų kaskados pusė
Karolos Torkos metodologija balansuoja tarp konceptualios formos juvelyrikoje radimo ir žaismingo kasdieniškų objektų įtraukimo kaip vieno iš didžiausių įkvėpimo šaltinių. Pagrindinis jos dėmesio centras – dažniai, abstrakčios formos ir spalvingumas pats savaime. Karola Torkos kuria darbus, kurie atspindi jos susižavėjimą keičiama juvelyrika ir kūno savybe turėti “suvokimo gebėjimų”. Jos kaklo papuošalus galima dėvėti iš abiejų pusių, taigi viena “groji pusė” visuomet yra atsukama į dėvėtojo kūną. Tik dėvėtojas nusprendžia, ką rodyti, taigi paskutinė dizaino proceso dalis atiduodama į jo rankas. Kitas svarbus Torkos “žaidimų aikštelės” aspektas yra neribotas eksperimentavimas su kasdieniais objektais ir medžiagomis. Jie rodo, kad nuspėjama, tipizuota ar net standartizuota realybė, susidurdama su iššūkiais, atveria savo begalines dizaino galimybes.
-
Katja Prins, Vokietija
Tarptautiškumas
Pagrindinė Katjos Prins darbų idėja – sąveika. Sąveika tarp to, kas juvelyrikos dėvėtojas bebūtų, ir kito – tarp žmogaus kūno ir šiuolaikinės technologijos – tarp urduliuojančios gamtos ir šalto proto. Prins kolekcija “Inter-Act” ne tik visa tai reflektuoja; ji atsispiria nuo ankstesnių kolekcijų ir kuria jungtis bei tarpusavio sąsajas tarp jų. Kaip tik todėl autorė pasirinko šiuos darbus savo “asmeniniam muziejui”, nes jie ir atspindi tai, kuo ji žavisi šiuo metu, ir nurodo į jos ankstesnius kūrinius.
-
Kotryna Vaitekūnaitė, Lietuva
Linguus
Žiedai tarsi fosilijos, eksponuojamos muziejuje, primenančios organizmų pėdsakus žemėje.
Organinių formų tyrinėjimas, kaulinių struktūrų interpretacijos papuošaluose perteikiant jų charakterį ir pritaikant žmogaus kūnui – mano kūrybos bruožas. -
Laura Forte, Italija
Kubo šypsena
Žinote, kaip klausyti savo jausmų? Jūs liūdni ar laimingi? Kas yra emocija? Gal tai suknelė, dengianti jūsų kūną? Ar kažkas daugiau? Šiais laikais-ne-laikais mūsų kūnas reikalauja naujo savo statuso suvokimo. Klausykitės savęs.
-
Lauryna Kiškytė, Lietuva
~
Estetiški ir verčiantys susimąstyti, mano darbai neša žinutę, jog juvelyrika yra daugiau nei tik grožio atributas. Aš siekiu įtraukti žiūrovą į virtualų dialogą apie mitus, archetipus, atmintį, atrasti senovinius ir šiuolaikinius simbolius, vidinį ir išorinį stebėtojo pasaulį.
Juvelyrikos kilmė remiasi senoviniais ritualais, ir man kiekvieno darbo kūrimas yra intymus ritualas, suteikiantis žiūrovui laisvę kiekvieną kūrinį suvokti savaip.
-
Linnea Eriksson, Švedija
Augimas
Jau kelerius metus aš dirbu su skirtingais savo prisiminimų ir savo kilmės istorijos išsaugojimo juvelyrikoje būdais. Viskas dažnai prasideda nuo nuotraukos, mano namų vaizdo ar kokio nors brangaus praeities momento. Aš apmąstau ir perdėlioju, ir savo rankomis perkeliu savo pastebėjimus ant metalo – išliekančio meno kūrinio.
-
Louise Billgren, Danija
Sąsaja
Kai galvoju apie muziejų kaip temą, man į galvą ateina trys žodžiai: susieti, įtraukti, sujungti. Visi jie tinka būti universaliomis ir svarbiomis ateities muziejaus koncepcijomis.
-
Mareen Alburg Duncker, Vokietija
Beprotiška (apyrankė)
Kai kurios šios naujos serijos apyrankės padarytos iš medžio, rasto mano gimtinėje. Kiekviena apyrankė man – tarsi maža oazė. Kartais išsaugota dėžutėje ar muziejaus vitrinoje, o kartais prikelta gyvenimui, kai kas nors ją nešioja taip, kaip buvo numatyta.
-
Margit Jäschke, Vokietija
~
Margit Jäschke save apibūdina kaip keliautoją tarp skirtingų meno sričių. Neigdama įprastines instaliacijos,tapybos skulptūros ir juvelyrikos ribas, ji kuria išties nuostabių formų darbus, sąmoningai naikindama takoskyrą tarp nešiojamo papuošimo ir autonomiško meno. Detalės tampa svarbios, jos pažadina stebėtojui daugybę asociacijų. Juvelyrikos objektas atveria gausybę fantastinių pasaulių ir iškelia tai, kas buvo pamiršta. Ar tai atsivers, priklauso nuo stebėtojo žvilgsnio.
-
Mari Ishikawa, Japan / Vokietija
Atgimimas
Niekas, kas ateina į pasaulį, negali išvengti savo galutinės lemties: išnykimo. Bet mes turime ir regeneracijos galią. Augalai tyliai rodo man šį faktą: atgimimą.
Kur egzistuoja “paralelinis pasaulis”? Ar galima atrasti šį pasaulį keliaujant laiku? O galbūt įmanoma pamatyti pasaulį sapne? Ar muziejuje? Pasaulis, kurį mes matome, yra tik dalis visos realybės, sudarytos iš daugelio simultaniškai egzistuojančių pasaulių, vieno greta kito. Mes galime atrasti paralelinius pasaulius, kai tik atmerkiame akis. Jie visuomet yra su mumis. -
Maria Valdma, Estija
Off
Pagal šių metų bienalės konceptualią idėją Muziejus nusprendžiau pateikti savo papuošalų kolekcijos „OFF” kūrinius (2016).
Kūriniai pagaminti iš deginto medžio ir aukso. Ugnimi tarsi dokumentuojate tam tikrą akimirką – degimo aktas primena kažką būdingo muziejinimui. Tiek atsitiktinių, tiek tyčinių susitikimų, sustabdytų minčių ir emocijų išsaugojimas užkonservuotas juvelyriniuose dirbiniuose. Tai archyvas, prasidėjęs nuo pasidavimo akto, prabėgusi diena tapo prisiminimu:
Durys buvo užrakintos, ir viskas.
Raktas buvo paliktas savo įprastoje vietoje, koridoriuje, šalia šaldytuvo.
Buvo galima išmesti juos į netoliese esantį konteinerį.
Pamiršau apie šparagus ir paparčius.
Akimirką man net pasidarė gaila.
Tamsoje šliaužiau atgal į kiemą.
Skubėdama nuplėšiau visus bijūnų žiedus. Visus. -
-
-
Nanna Obel, Danija
~
Šiais metais visi matėme ir sužinojome, ką reiškia piktograma „Veido kaukės turi būti dėvimos”. Tai privertė mane permąstyti, kiek daug skirtingų kaukių moterys dėvi įvairiose kultūrose tiek dabar, tiek praeityje. Kokius signalus siunčia šios kaukės? Ar moterys yra engiamos, ar iš tiesų jos yra mūsų visuomenės valdovės? Ką jums reiškia šios kaukės?
-
Neringa Poškutė-Jukumienė, Lietuva
Живе…
Pristatau savo emalio meno kūrinį Живе … iš serijos „Borders / Ribos“, kuris kalba šiandieninėmis realijomis, tendencijomis: įspėjamosios geltonos ir juodos, baltos ir raudonos juostos dabar mus lydi visur – viešajame transporte, parduotuvėse, įstaigose ir t.t. Tačiau, kad ir kaip labai mus vargintų šios ekstremaliosios padėties ir karantino apribojimai bei draudimai, slapčia džiaugiamės išgyvendami apokaliptinį jaudulį, kuriuo mus užkrėtė galybė tokių populiarių pasaulio pabaigą ir nelaimes gundomai vaizduojančių knygų, filmų, žinių anonsų ar net kompiuterinių žaidimų. Stačia galva neriame į mums nesuvokiamų ribų, draudimų diktatoriškus nurodymus, kuriems priešinamės, kuriuos kritikuojame,į kuriuos – reaguojame. Šiemetiniai įvykiai Baltarusijoje ir Laisvės kelio jausmas/spalvos/nuojauta – atmintis primenanti vertes.
Buvau ir Baltijos kelyje, tik labai mažai ką supratau.Šiandien: kaklą apgaubiu balta/raudona/balta, įsisegu baltą ir baltą/raudoną. Visą parą kas valandą įsisegu tai baltą…tai raudoną…
-
Niklas Link, Vokietija
Ikona
Man muziejus yra įkvėpimo ir susitikimo vieta. Kiekvienam kūrėjui būtina pamatyti save ir savo darbus laiko kontekste.
-
Nikolay Sardamov, Brazilija
Sankryžos
Šio darbo pagrindą sudaro segės.
Aš naudoju apskritimą kaip pagrindinį komponentą, sudėdamas kartu trimates formas iš šešių skirtingų dydžių apskritimų.
Tos formos sudėtos simetriškai, pradedat nuo centro ir pridedant komponentus, sudėliojant juos skirtingais kampais taip, kad suformuotų grupes ir sluoksnius. Rezultatas – griežtos struktūros tinklelis, kur kubas matomas kaip pagrindinė formuojanti detalė.Tada belieka dalis padengti spalvomis ir tam tikrose vietose uždėti rutuliukus.
Formų statymas buvo tarsi galimybių tyrimo žaidimas.
Naudojau tą patį komponentų skaičių, sudėdamas kartu formas, turinčias skirtingų savybių: raštas, tankis, spalva ir dydis. Dalys visų pirma buvo nulipdytos iš vaško, tada atlietos kaip vientisa forma iš bronzos, po to padengtos milteliniais dažais ir galiausiai uždėti rutuliukai. -
Patricia Domingues, Portugalija
Įsivaizduojama erozija
Žmonės ir peizažas visuomet buvo neatsiejamai susiję. Peizažo atkūrimas – visuomet rekonstruotas vaizdas, priemonė skirtingai suprasti tai, kas neturi krašto. Šia prasme panoraminis peizažas gali atverti kalno vidų, o vienas peizažo fragmentas gali reprezentuoti visumą. Per fragmentacijos procesą kūrinys pamėgdžioja įsivaizduojamą santykį tarp gamtoje pastebimų judėjimų, pasikartojimų ir ritmų. Po truputėlį, kontroliuojant procesą, dirbtinės prigimties detalės sulaužomos ir sujungiamos, siekiant atkurti prizažo įspūdį. Juvelyrikos kūriniai suformuoja jungtį tarp begalybės ir detalės ir parodo kelią, kaip gamtos didybę perkelti į intymią žmoguas kūno erdvę. To rezultatas – kūriniai lūžiai, įrašyti peizaže, kuris vystosi ir išsilaisvina valios kontroliuoti ir tuo pat metu paleisti dėka.
-
Pernille Mouritzen, Danija
~
Tylus praėjusio laiko aidas, prarastų svetimų idėjų fragmentai, susitelkiantys į dulkių kamuolius, sudarytus iš minčių ir įspūdžių drauge su pūkais iš mano kišenių sugrįžta pas mane šešėlinių būtybių pavidalu.
Šiuos mažus padarus galima rasti kampuose, po prižiūrėtojų kėdėmis ir pasieniais už spintų. Jei tyliai eisite per muziejų, galite išgirsti spigius jų balsus, pasakojančius susipynusias istorijas iš laiko glūdumos. -
Peter Machata, Slovakija
~
Žiūriu į savo rankas, jos labai panašios ir visgi šiek tiek skiriasi. Viena skiriasi tuo, kad turi žiedą, simbolizuojantį kažką svarbaus. Antra daugiau visko moka. Jos gali būti šiurkščios ir švelnios tuo pat metu, jos gali kurti ir griauti. Kartais jos stiprios, o kartais – gležnos, kartais bendradarbiauja, o kartais atstumia.
Mano rankos yra su manim nuo seno, jos lėtai keičiasi ir vis labiau panėšėja į mano tėvo rankas, kaip mano sūnaus rankos kada nors kažkuo truputį bus panašios į manąsias.
Jos pasakoja banalias mano gyvenimo istorijas, apie tai, ką jos darė, ką jos lietė, kur jos buvo ir rodo, kur jos eis. Su kiekvienu prisilietimu jos į save rašo istoriją ir aš tą istoriją jų pagalba perkeliu į juvelyriką.
-
Pia David, Belgija
Flatte
Portretuose mes dažnai susiduriame su juvelyrika. Apsupti nutapytos aplinkos, papuošalai pasirodo kaip status, tapatybės ir klestėjimo simboliai. Segės iš “FlatteRing” serijos žaidžia su šiuo svoriu ir simbolika, kol mes maloningai pripažįstame, kad visa tai yra baisiai pasenę.
-
Ramunė Jundaitė-Misevičienė, Lietuva
~
Mano miniatiūrinis muziejus į kurį telpa visa tai kas svarbu ir asmeniška, yra tartum nešiojamas relikvijorius, kuriam didžiausią reikšmę sukuria jį nešiojantis asmuo. Tai tampa tarsi kūno tęsinys, kuris prisipildo turiniu. Ar gali šiuolaikinis žmogus suvokti praeitį taip kaip ją suprato išėjusi karta? Atpažįstu praeitį pagal formą, struktūrą ir tai įkvepia nuolat ieškoti perkuriant, permąstant tai, kas buvo ir tai, kas aš esu šiandien.
-
Rasa Ilginė, Lietuva
Nerimas
Šiame kūrinyje, kaip ir gyvenime, nerimas labai trapus, bet savo aštriais kampais žeidžiantis ir paliekantis gilias žaizdas.
Paprastos minimalistinės formos grožis kontrastuoja su grubia tekstūra. Nuolatinis eksperimentavimas, ieškojimas naujų formų ir technikų leido sukurti skulptūrišką ir avangardinio dizaino persmelktą kūrinį. -
Rasa Jundulaitė, Lietuva
~
Paskelbus karantiną ilgai netruko, kol gyvūnai okupavo ištuštėjusį miestą. Manydami, kad tai „visam laikui”, jie gana drąsiai elgėsi apleistose žaidimų aikštelėse bei gatvėse, kol situacija ėmė grįžti į įprastines vėžes. Šiemet teko matyti stebėtinai daug partrenktų gyvūnų, kurie nespėjo prisitaikyti prie aplinkybių.
-
Ria Lins, Belgija
Įsivaizduojamas maišelis ateities svajonėms
Muziejus – tai institucija, besirūpinanti artefaktų ar kitų menine, istorine, kultūrine ar moksline prasme svarbių objektų kolekcionavimu.
Mano darbai kalba apie istoriją, pokyčius ir trumpalaikiškumą. Aš pakeičiu sidabro spalvą, kad pabrėžčiau tą daugybę pasikeitimų, kurie mus ištinka gyvenime ir santykiuose. -
Sandra Malaškevičiūtė, Lietuva
~
Kas yra pyktis? Kas yra gėris? Tai lyg energijos, kurių mes nematom, bet jaučiam. Kiekvienas žmogus, gyvūnas, augalas, daiktas turi savo energijas. Tai ir čia pateikiu 5 daiktus – amuletus, objektus su savo energijom, kuriom gali tikėti, kad tave išgydys, ar pradžiugins, ar pakeis mintis iš blogų į geras. Tai tarsi gydomosios lazdelės, kurios gal būt yra buvusios praeityje arba atsiras ateityje.
-
Sanna Svedestedt Carboo, Švedija
Muziejus
Apmąstydama „Vietos atminties“ temą galvojau apie griaučius, struktūrą, nematomą skeletą, kurį savyje nešiojamės. Tai istorijos, žinios ir paveldėtos vertybės, padengtos patirtų išgyvenimų ir prisiminimų klodais. Giliai mūsų viduje jos gali būti stuburu, tačiau ir pančiais – priklausomai nuo mūsų santykio su jomis. Tai buvusių kartų pėdsakai.
-
Sara Leme, Portugalija
Šokantis kūnas
Virsmų šventimas glūdi pačioje mūsų kaip žmonių šerdyje, ypač tokiu virsmų ritualai, kaip mirtis ir gyvenimas. Kaip mes elgiamės su fizine negyvo kūno patirtimi skaitmeniniame, sekuliarizuotame amžiuje? Kol gyvieji atlieka atminties ritualus, paraleliai mirtis režisuoja irimo procesus. Kur lieka tai, kas suyra, ir koks yra šiandienos Dance Macabre?
-
-
Sille Luiga, Estija
~
Aš viską puikiai atsimenu, tai nuostabu. Tą laiką prieš 20 metų, kai nuėjau į gamtos istorijos muziejų ir apsivėmiau, pažiūrėjusi į deformuotus gemalus. Vasaras, kai dirbau gide prancūzams ir tempiau 30 vienai dienai atvykusių turistų į barokinius rūmus. Tai, kaip jaučiausi vakar, sužinojusi, kad dizaino muziejus ruošiasi pirkti du mano juvelyrikos darbus.
Dėl viso šito aš nepasitikiu muziejais, ir niekas neturėtų pasitikėti. Prisiminimai yra poezija. -
Sonia Pibernat, Ispanija
Susieta linija
Muziejuose galime suprasti praeitį ir pažvelgti į ateitį. Muziejai, saugodami daiktus, parodė mums juvelyrinių dirbinių svarbą. Papuošalais žmonės galėjo išreikšti savo mintis, emocijas ir jausmus, taip pat galėjo apsisaugoti. Savo darbu „Linked Line” noriu pagerbti juvelyrikos ir žmogaus ryšį ir tai, kaip šis amatas tapo menine išraiška.
-
Stefania Sioufa, Graikija
ABYSS
Ši šiuolaikinės juvelyrikos kolekcija buvo sukurta, galvojant apie muziejaus institucinį vaidmenį, koncepcijas ir vertybes, kurios leidžia muziejinėse ekspozicijose naudoti praeities meną tam, kad būtų nubrėžti nauji keliai į ateitį. Organiniai augalų fragmentai užpildo savo gyvenimo ciklą; jie atgimsta, kai yra išsaugomi, perkeliami į skulptūrą ar tapybą. Reljefinės tekstūros harmoningai susilieja su apdorotais metalais, duodamos unikalų rezultatą. Tai maži meno kūriniai, kuriuose dera įkvėpimas ir kūrybiškumas ir kuriuose aš palieku savo įspaudą.
-
-
Tamara Gruener, Vokietija
Rocky palm; Užšalęs; Sūpynės sidabriniame danguje
Sagė „Rocky palm” 2019
Sagė „Sušalęs” 2019
Sagė „Sūpynės sidabriniame danguje” 2019 -
Tarja Tuupanen, Suomija
Apie ornamentą II
Studijuoti ornamentą, papuošimus, pasitelkiant šiuolaikinės juvelyrikos priemones ir savo amatą.
-
Triin Kukk, Estija
~
Akmuo yra išskirtinai patvarus ir todėl gali būti suvokiamas kaip labiausiai materiali laiko forma. Taikydama šiuos požymius rastiems objektams, aš juos pakeičiau, įgraviruodama juos į akmenį. Taigi šie objektai išliks tūkstančius metų su tai informacija, kurią turi šiandien. Laikini ir nepastebimi, jie saugo žinutes ir, išlaikydami savo regimai atistiktines formas, tampa paribio fragmentais.
-
Valdis Brože, Latvija
Ieškotojai (serija)
Šie darbai – mano ciklo “Ieškotojai” tęsinys. Optinis stiklas yra tarsi kliūtis pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta už jo. Mums niekada nebus gana žinių ir pojūčių. Bet žiūrint kitu kampu, visada bus kas nors, apverstas žemyn galva.
-
Veronika Fabian, Vengrija
Insignija
Kaklo papuošalas “Insignija” yra iš kolekcijos “Grandinės tipinei moteriai”, kuri susieja saviidentifikaciją su moteriškumo archetipais, tyrinėjant kaip individualybė vystosi ekonominių ir kultūrinių sąlygotumų fone. “Insignjia” taip pat kalba apie tradiciją, istoriją ir paveldą. Grandinėlės dengtos sidabru ir oksiduotos, naudojant tatuiruočių piešinius ir heraldinius simbolius ant reklaminių skydų. Heraldiniai sargai yra tatuiruoti dėvėtojo rėmėjai, kurie kartais simboliškai atsiduria ant rankų.
-
Vita Pukštaitė-Bružė, Lietuva
Vilkas
Kailis rastas Kalnų parke po audros išversto ąžuolo šaknimis. Esu įsitikinusi, kad tai XIV a. artefaktas ir netgi kad tai paties to, Vilniaus įkūrimą inspiravusio vilko kailis. Kol ekspertizė nebaigta, pateikiu jį ne kaip artefaktą, bet kaip esantį arti fakto.
-
Volker Atrops, Vokietija
Trys sudaro kolegiją
Kam priklauso spalvos? Visiems.
Marimba, kalimba savo prigimtimi yra savireflektyvūs insturmentai; maži, mobilūs, jais grojo piemenys, savanos vaikai, ir tik vėliau šie instrumentai rado kelią į muzikines grupes ir šokių muziką. Mano sukurti metalofonai – priešingai, jie nejudantys, paskirstyti po erdvę, kad sukurtų daugiabalsiškumo įspūdį. Tam reikia trijų žmonių. Tres faciunt collegium.Ačiū Lietuvai, linkėjimai iš Žemutinio Reino srities
Volker Atrops
-
Wanshu Li, JK
Eik švytėdamas
Kai mes įžengiame į erdvę, erdvė įžengia į mus. Kai šiuolaikinė juvelyrika įžengia į muziejų, muziejus tampa vieta, kur susikerta laikas, erdvė ir menas, kur materialios juveyrikos savybės susilieja su nematerialia žmogaus suvokimo ir vaizduotės plotme. Naudodama mišrias priemones, tokias kaip taktiliški karoliukai, fluorescencinis neilonas ir ultravioletinę šviesą atspindinčios medžiagos, aš tikiuosi, kad mano darbai muziejuje praturtins žiūrovus turtingesne multisensorine patirtimi.
-
Wiebke Pandikow, Vokietija
~
Naftai reikėjo tūkstantmečių, kad susiformuotų iš negyvų organinių medžiagų. Reikia energijos ir laiko, kad pagamintum plastikinį maišelį. Ir dažnai tik minučių, kad jį suplėšytum. Gyvybė, kuri tapo nafta, kurios dalis tapo maišeliu, vis dar yra kažkur čia. Aš ją randu, iškeliu į paviršių. Tam, kad jums parodyčiau: čia yra daugiau, nei jūs manėte.
-
Xavier Monclus, Ispanija
~
Architektūrą suvokiu kaip nuolatinę ir esminę savo darbų dalį. Niekuomet nesugebėjau išvengti ir atsispirti žiūrėjimui į namus, kasdien eidamas pasivaikščioti. Kai žiūriu į juos, atrodo, kad jie taip pat žiūri į mane savo langais. Jie atrodo kaip akys, kurios mato… Menorcos saloje aš gyvenu septynerius metus, ir tie tipiški Viduržemio jūros regiono namai taip pat į mane žiūri. Ir aš į juos žiūriu. Mane žavi paprastos jų formos, grubi balta tekstūra, tradicinės išminties produktas. Menorca man yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Norėčiau dalį to mažo pasaulio parodyti Vilniuje, Šiaurės krašte, kur namai, aš tikiu, taip pat žiūri ir kalba…
-
Yuxi Sun, Ispanija
~
Muziejus, vieta, pilna lobių, vieta, kur saugoma tai, ką branginome visą gyvenimą.
Karantino metu turėjau laiko pagalvoti apie praėjusias dienas. Šis papuošalas kūnui yra asmeninis istorijų muziejus: visos šios fotografijos buvo laikomos dėžutėje 10 metų, liudydamos senus laikus. Kiekviena nuotrauka sujungta su kitomis oranžiniu siūlu. Buvau paskendusi prisiminimuose, kai adata smigo per kiekvieną vaizdą.