• Agnė Žaltauskaitė, 2022, Lithuania

    Agnė Žaltauskaitė, Lietuva

    ~

    Visą mano kūrybą vienaip ar kitaip galima vadinti Vietos atmintimi. Kūrinius nuolat kuriu įamžinti savąsias mintis, prisiminimus ar vietoves, tačiau viską bendrai sujungiu vientisu medžiagiškumu. O ši segė simbolizuoja labai niūrią, bet artimą lietuviškos lietingos, apniukusios dienos atmosferą, kuri atrodo tokia šalta ir prislėgta išorinėje erdvėje, o viduje, šiltoje dirbtuvėlėje, jaukių lempučių apsuptyje, mane staiga užpuolanti kontempliacija, sukuria gausų minčių lietų ir ryškiai įžiebia laimės ir pilnatvės pojūtį.

  • Agnieszka Knap, 2022, Sweden

    Agnieszka Knap, Švedija

    ~

    Vietos atmintis yra efemeriška. Kiekvieną kartą, kai prisimename tam tikrą vietą, mūsų smegenys iš naujo atkuria viduje susikurtą vaizdą. Kai grįžtame į tą vietą tikrovėje, klausiame savęs: ar ji tikrai taip atrodė? Galbūt atmintis yra tik tai, ką norime matyti.

  • Amandine Meunier, 2022, Morocco / France

    Amandine Meunier, Marokas / Prancūzija

    ~

    Iš gumos iškirptas pašiūrės piešinys, į kurio vidų įdėta grandinėlė.
    Vėrinį galima išimti ir nešioti, o piešinyje lieka tuštuma.
    Vietos atmintis, nebuvimas ir idėja, kad galima dėvėti dalį kūrinio, nešiotis jį per gyvenimą, tačiau jis turi vietą, į kurią gali grįžti

  • Ammeli Engström, 2022, Sweden

    Ammeli Engström, Švedija

    ~

    Svajonės taip pat kyla iš prisiminimų. Ir ilgesys.
    Mano darbo, sukurto šiai parodai, pradžia – kūrinių serijoje „Ne mano rankos“. Šis pavadinimas susijęs su nuostabia amato kalba, meistriškumu, perduodamu per rankas ir jame saugoma kolektyvine atmintimi. Aš būsiu amžinai dėkinga už mano pažintas vietas, kurios visada išliks mano širdyje.

  • Anastasia Kandaraki, 2022, Greece

    Anastasia Kandaraki, Graikija

    Rūda

    Sena ir nauja, stiprybė ir jautrumas, plienas ir medis: šios priešybės nusako mano gyvenimą ir mano santykį su miesto aplinka – Atėnų miestu – ir pasireiškia per šios kūnui ir erdvei sukurtų skulptūrų kolekcijos medžiagas ir formas. Šie papuošalai yra tarsi poetinės metaforos, įkūnijančios tarpusavyje priklausomus santykius jungčių kupinoje visatoje, kur viskas veikiama kontrastų ir trapių sprendimų.

  • Andrea Auer, 2022, Austria

    Andrea Auer, Austrija

    Duona ir sviestas

    Kinijos megamieste Sudžou, esančiame į pietus nuo Jangdzės upės, gyvena daugiau nei 10 milijonų gyventojų – daugiau nei visoje mano gimtojoje Austrijoje. Didžioji dalis to, ką ten patyriau per tris mėnesius trukusią viešnagę 2019 m., man pasirodė didesniu, aukštesniu, platesniu.
    Nefrito menas ir papuošalai iš perlų yra labai populiarūs Kinijoje. Be jokios abejonės, egzistuoja ir daugybė jų imitacijų. Mus, žmones, visuomet traukė gamtos imitacijos. Prisimindama Kiniją sukūriau Megaperlus – atskirus, išdidintus barokinius perlus, žaismingai susišaukiančius su tikrais perlais.
    Du plytelių gabaliukai, rasti 2019 ir 2022 metais vaikščiojant Kalarando paplūdimiu Taline (Estija). Tokią formą jie įgavo nuglotninti smėlio ir jūros. Labai nedaug prisidėjusi, šiuos radinius paverčiau papuošalais ir pavadinau „Duona ir sviestu“, nes abiejų plytelių vienoje pusėje matosi balta glazūra, primenanti sviestu pateptą duonos riekę. Man kaip žmogui, gyvenančiam toli nuo vandens, jūra ir pajūris asocijuojasi su tolimais kraštais ir noru juos aplankyti.

  • Andrea Wagner, 2022, Germany / Netherlands

    Andrea Wagner, Vokietija / Nyderlandai

    ~

    Vanduo žemėje egzistavo nuo amžių amžinųjų.
    Kiekviena molekulė daugybę kartų virto skysta, kieta, garine – visa ko dalimi.
    Vanduo – tai gyvybė.
    Vanduo išlaiko rezonansą, holistinę atmintį apie tai, kur jis buvęs – ir gera, ir bloga.
    Kiek atsispindinčios šviesos, kiek saulėtekių, kiek saulėlydžių, kiek audrų gali sugerti vanduo?
    Kokie prisiminimai slypi vandenyje, atsiradusiame ištirpus nepaliestajam Antarkties ledui?
    Kokia išmintis gali išsikristalizuoti vandenyje?

  • Anja Eichler, 2022, Germany

    Anja Eichler, Vokietija

    Gražuolė ir pabaisa; Hardware Plus; Ženklai ir miesto įžymybės

    BMore (Baltimorės miesto trumpinys) yra darbų apie Baltimorę serija. Ją sudaro trys vaizdiniai epizodai papuošalų pavidalu:

    • „Gražuolė ir pabaisa“: kaip ir pati Baltimorė, mėlynasis krabas iš pirmo žvilgsnio atrodo agresyvus ir bjaurus. Tačiau vis tiek įmanoma rasti gražiųjų jo pusių.
    • „Hardware Plus“: grožis, slypintis paprastuose dalykuose; papuošalai, pagaminti iš metalo detalių ir emalio, pavadinti Pensilvanijos alėjoje esančios parduotuvės garbei.
    • „Ženklai ir miesto įžymybės“ sukurti iš nuotraukų, darytų Baltimorėje. Gatvės ženklai, ne grafičiai, nurodo į po miestu slypinčią infrastruktūrą.

  • Anna Butwell, 2022, USA / Germany

    Anna Butwell, JAV / Vokietija

    Jaunas kvailas ir …

    Metai – 1999, vieta – žemutinis Manhetenas. Aš – iš mažo miestelio, jis – iš Frankfurto. Susipažinome, būdami universiteto pirmakursiai, pirmą kartą gyvenime paleisti laisvai bastytis. Ir dievaži, bastėmės. Dažniausiai šiek tiek apsinešę nuo pigaus „Olde English“ alaus 40 uncijų buteliukuose, įsigyto pateikus netikrus asmens dokumentus, priklaususius kažkokiems seniai pamirštiems veikėjams. Tuščiomis šviesomis mirgančiomis verslo rajono gatvėmis, pro nuolatos tvoskinatį Fultono žuvies turgų, žioruojančiomis Kinų kvartalo gatvelėmis. Vieno tokio pasibastymo metu užėjome kas mums rodėsi 8-uoju pasaulio stebuklu; visą aikštę „AstroTurf“ ugnikalnių, spjaudančių garą į žemutinio Manheteno orą. Ta aikštė, kurios jau seniai nebėra, tapo viena mylimiausių mūsų vietų. Tik vėliau sužinojome, kad garai, kuriuos įkvėpėme, buvo šalutinis metro tinklo produktas.

  • Anna Fanigina, 2022, Latvia

    Anna Fanigina, Latvija

    Peizažas, kuris gali išsiversti be manęs?*

    Šv. Marko aikštė man tapo svarbiausia vieta, kur visada sugrįžtu.
    Įdomu, ar ji prisimena mus, savo svečius? Ar jai reikia žmonių? Žmonių, atsispindinčių jos veidrodžių amalgamose, savo žingsniais blizginančių jos marmurą. Karantinas suteikė šiai aikštei galimybę stovėti nieko netrikdomoje tuštumoje. Tačiau galbūt tikrąją prasmę jai visgi suteikia žmonės ir jų laimė.

    *- Parafrazuojant J. Brodskio eilėraštį

  • Anna Rikkinen, 2022, Finland

    Anna Rikkinen, Suomija

    Vienas dingo; Žali serbentai; Vaisių dubuo; Plaunama

    Ore tvyrojo saldumas. Aš bandžiau nukniaukti torto puošmeną. Stalas buvo padengtas nepriekaištingai švaria staltiese, padabintas gėlėmis ir rafinuotais papuošimais. Močiutės pasišnekučiuodamos gurkšnojo kavą, pateiktą su septynių rūšių skanėstais. Aš augau apsupta gražių daiktų, švenčių ir džiaugsmo, bet taip pat ir paslapčių, nutylimų prisiminimų ir vengiamų vyrų. Palėpėje tykojo karo meto šešėliai. Uždarytos spintelės ir užslėptas kartėlis nuolat ženklino mūsų buitį.

  • Annika Ingelaere, 2022, Belgium

    Annika Ingelaere, Belgija

    ~

    Keliaudama visada pasiimu savo piešimo albumą, spalviklį ir akvarelės dėžutę, kad įamžinčiau man brangias akimirkas ir išsaugoti jas savo prisiminimuose. O kartu ir fotografuoju. Paskui dažniausiai sukuriu albumą. Tuos vaizdus norėjau paversti papuošalais. Šios segės – tai „atvirukų iš kelionių“ serija. Sidabru emaliuotus ir įrėmintus paveikslėlius galima nešioti kaip seges.

  • Anu Kirkinen, 2022, Finland

    Anu Kirkinen, Suomija

    istorijos pabaiga

    „Karjala (karelų kalba) man yra vieta, papasakota istorijų. Mano seneliai (kaip ir tėvai) turėjo palikti savo namus bėgdami nuo karo.
    Vietos prisiminimas yra daugiau nei vieta. Tai mano paveldas.
    Šis pakabukas primena namų praradimą ir mano šaknų pabaigą.


    Iš serijos „Gamta aplink mus“
    „Miškas – tai užuovėja. Vieta, kur esi vienas. Vieta be apribojimų ir taisyklių, išskyrus pagarbą visa kam, kas gyva.“


    „Vietų prisiminimas“
    Du dalykai: mano šaknys iš Karelijos ir miškas.
    Vienas yra suaustas iš praeities vizijų, girdėtų istorijų ir matytų nuotraukų. Kitas suteikė man prieglobstį, laisvę ir ramybę.
    Mano vieta. Mano tapatybė.

  • Arek Wolski, 2022, Poland

    Arek Wolski, Lenkija

    Ši vieta, čia ir dabar

    Atliekų yra visur, jos – kiekvienos šios planetos vietos dalis. Skirtumas tarp dabarties ir praeities yra tai, kad šiuolaikinės atliekos yra labai patvarios, todėl jos greitai nesuyra ir nuolat mus supa. Tai svarbi mūsų kultūros dalis, todėl privalau tai pavaizduoti.

  • Ari Pyörälä, 2022, Finland

    Ari Pyörälä, Suomija

    ~

    Vasaros dienos mūsų vasarnamyje prie ežero – prisiminimai, į kuriuos galiu sugrįžti. Namelį supančių miškų tyrinėjimas ir grožėjimasis gamtos įstabumu. Tomis vasarojimo dienomis buvo daug maudomasi ir žuvaujama.

  • Birutė Stulgaitė, 2022, Lithuania

    Birutė Stulgaitė, Lietuva

    ~

    Papuošalas neprivalo puošti. Svarbiausia jo paskirtis – atskleisti žmogaus tapatumą.

  • Brune Boyer, 2022, France

    Brune Boyer, Prancūzija

    Apie pegmatito alegoriją

    The mythological story tells that Zeus accepted Prometheus’ deliverance on condition that he wear a ring. Made of the metal of his chains and set with a Caucasian stone, this was the first ring set with a stone.
    The jewel constrains the body as much as it invites contemplation.
    In this continuity, the jewels presented at the biennial show propose a staging of different minerals to incite the memory of places conducive to reverie.

  • Carole Deltenre, 2022, France

    Carole Deltenre, Prancūzija

    Būti ar nebūti

    Žmogų laikome žmogiškąja būtybe tą akimirką, kai jis gimsta, kai nutraukiama virkštelė. Tačiau kas ketvirtas nėštumas nesibaigia gyvos būtybės gimimu. Tuščios vietos yra tarsi pėdsakai to, kas buvo, kas galėjo būti, to, ko nebus ar nebebus. Vaško trapumas simbolizuoja egzistencijos efemeriškumą, o sidabras – atminties ilgalaikiškumą.

  • Charlotte Vanhoubroeck, 2022, Belgium

    Charlotte Vanhoubroeck, Belgija

    Nr 221

    Savo kūrybiniame tyrime Ch. Vanhoubroeck atkuria prarastus sentimentalius pirmosios Belgijos karalienės Luizos Marijos Orleanietės papuošalus. Naujai sukurti juvelyriniai darbai siūlo alternatyvią Luizos mito versiją ir iš naujo pristato šią beveik užmirštą karalienę visuomenei. Nr. 221, pora „segučių“, kadaise Luizai dovanotų tėvų, buvo skirtos jos pilnametystei paminėti. Vėliau, gyvenimui bėgant, šie papuošalai karalienei priminė nerūpestingą jaunystę ir suteikė šiltos paguodos melancholiškomis sielvarto akimirkomis.

  • Claudia Milić, 2022, Germany

    Claudia Milić, Vokietija

    Kabantys sodai

    Tai buvo vieta, kurią kartą prieš kelerius metus sapnavau.
    Esu tikra, kad ji buvo tikra. Ten veržėsi krioklys, apsuptas egzotiškų kvapnių augalų. Žėrinti ir rami, ir kupina tylos. Toji įstabi vieta buvo mano namai, mano ištakos… Mintyse visada galiu ten sugrįžti ir ji mane pamaitina.

  • Daniela Malev, 2022, Germany

    Daniela Malev, Vokietija

    Destrukcijos trofėjai

    Unikali Žemės planeta yra vieta, kur gyvena žmonės. Man parodos tema „Vietos atmintis“ kelia klausimą:
    Kaip motina Žemė (Pietų Amerikos Andų čiabuvių kultūrose vadinama Pachamama) prisimins žmonių rūšį? Ir kokius pėdsakus mes paliekame joje?
    Dabartinė gamtos būklė atspindi destruktyvų žmonių visuomenių poveikį per technologijas, ekonominius interesus ir politiką.

  • Danni Schwaag, 2022, Germany

    Danni Schwaag, Vokietija

    Organai

    Šie „organai“ yra suformuoti iš perlamutro ir galalito (dirbtinio rago), sukurti pagal žmogaus organus. Organai, turintys tam tikrą apibrėžtą vietą kūne. Jei toje vietoje kažkas negerai, viskas susijaukia. Atsiminimai apie laiką, kai viskas buvo paprasta, sustiprėja dėl patirtų pokyčių. Organai su veidrodinėmis dalimis, kurie vėl veikia tam tikro metodo ir specialios medžiagos dėka: perlamutro, suteikiančio blizgesio ir kietumo, ir galalito, pažymėto jautrumo ir minkštumo.

  • Daria Edström, 2022, Sweden

    Daria Edström, Švedija

    Lernėjaus hidra buvo matoma čia; Emocijos ir intuicija; Ar bijote tamsos?; Tylusis vanduo; Dedikacija Williamui Turneriui

    Vietos atmintis… Išgirdus šiuos žodžius, man sukyla ne tik prisiminimai, bet ir jausmai. Regiu su ta vieta susijusias erdves ir žmones. Jaučiu vėją liečiant mano odą, vandens šilumą vasarą, žolės skleidžiamą kvapą. Savo kūriniuose šiuos jausmus išgyvenu vis iš naujo, o pagrindinis mano noras, kad, žiūrėdami į juos, ir kiti pamatytų savo prisiminimus ir jausmus!

  • Deimantė Kiesutė, 2022, Lithuania

    Deimantė Kiesutė, Lietuva

    Apykaklė

    Nereikalinga močiutės atmintis
    „Išmečiau laukan tą seną laikrodį, nemėgstu to tavo plisuoto sijono, tokius reikėjo į mokyklą vilktis. Viską metu laukan. Čia anytos dovanotos lėkštės. Čia močiutės austa medžiaga, nutriušusi, palaikysiu dar – skudurams tiks.“ Dar atsidusdama pakartoja: „Mesti laukan“.
    Aš noriu atminti. Iki pačių smulkiausių neuronų galūnių įsirėžęs vaizdas – ornamentuotais kraštais, „paauksuotais“ apvadais mane grąžina ten, kur saugu, pas ją. Prisiminti, turėti, neišmesti, laikyti, nešioti.

  • Dimitar Stankov, 2022, Bulgaria

    Dimitar Stankov, Bulgarija

    ~

    Mano darbas paremtas tyrimais apie dūdmaišių muzikos fizinę ir dvasinę sąsają su „Survos“ ir „Nestinarstvo“ ritualais. Šiuo tyrimu siekiu pažinti, kaip muzika skatina ir įtakoja šiuos ritualus. Tradiciniai bulgarų ritualai „Surva“ ir „Nestinarstvo“ yra saugomi UNESCO kaip nematerialus paveldas. Šiuose ritualuose kūnas – tai pagrindinis įrankis gyvybės ir pomirtinio gyvenimo idėjoms reprezentuoti, kultūrai ir gamtai sujungti, simboliams ir galioms parodyti. Čia vėlgi pagrindinė įspūdingo ritualo varomoji fizinė ir dvasinė jėga yra dūdmaišių muzika. „Survos“ simbolika skirta išvaryti piktąsias dvasias ir pasiruošti naujai pradžiai. „Nestinarstvo“ – tai ritualas, kai žmonės basomis kojomis šoka pagal dūdmaišių muziką ant degančių anglių, siekiant užtikrinti kaimo gerovę ir vaisingumą. Manoma, kad šokantieji pasiekia transą, kad išvengtų nudegimų.
    Ritualų metu surinktus duomenis, dėvimus kostiumus ir muziką paverčiau vaizdine informacija, kurią perteikia šiuolaikiniai papuošalai ir meno objektai.

  • Doerthe Fuchs, 2022, Germany

    Doerthe Fuchs, Vokietija

    Natiurmortas

    Šios trys kaklajuostės yra iš serijos „Natiurmortas“, vienos iš mano dirbtuvėje besivystančių juvelyrinių projektų. Šie „gamtos piešiniai“, netyčia atrasti pjaustant agatus, susikūrė prieš milijonus metų, kai iš magmos išsikristalizavo įvairūs mineralai… Jie „pasakoja“ istoriją, papuošaluose tapdami kažkuo nauju. Pašto ženklai taip pat yra maži „istorijos pasiuntiniai“. Pašto ženklams šalys pasirenka ją reprezentuojančius vaizdus: garbės piliečių ar politikų portretus, peizažus, gyvūnus ir augalus, architektūros paminklus, kultūros ypatumus…
    Nešdami asmeninę žinią, jie per save į pasaulį perduoda informaciją ar vaizdus, t. y., „reprodukcijas“.
    Šioje planetoje niekas neišnyksta… Viskas keičiasi ir transformuojasi, tai begalinis virsmas, kuriame kiekvienas atskiras elementas yra „paženklintas [suformuotas?] istorijos“.

  • Dominyka Gulbinaitė, 2022, Lithuania

    Dominyka Gulbinaitė, Lietuva

    Laiko relikvijos

    Laiko relikvijos saugo savo istoriją, žinoma, tik tam tikriems žmonėms. Segėmis tapę objektai (raktas, žievė, žydų namo plytos nuolauža) neatsiejama vaikystės gimtinės dalis. Namų teritorijoje rastas raktas, saugantis savo istoriją, ir tai, ko galbūt jau nebėra. Nudžiūvusi prosenelio sodinta slyva, primenanti vaikystėje valgytas skaniausias slyvas. Architektūrinis žydų tautos palikimas saugo ne tik tragiškus įvykius, bet ir krašto bendrystę, šmaikštumą bylojančius pasakojimus, perduodamus iš lūpų į lūpas. Tai In situ ženklai.

  • Dovilė Bernadišiūtė, 2022, Lithuania / Sweden

    Dovilė Bernadišiūtė, Lietuva / Švedija

    Nešiojant erdvę

    Šis segių rinkinys yra iš mano besitęsiančios segių kolekcijos „Nešiojant Erdvę” kur atspindi pereinamąsias erdves/transitines vietas tokias kaip metro ir autobuso stotelės, oro uostai, durų slenksčiai ir t.t / skirtas judėti tarp dviejų vietų. Kiekviena kūrinys yra architektūrinio fragmento atspaudas. Darbai tyrinėja mūsų egzistencijos liekanas, įterptas į aplinką, pastatų atspindžius mumyse. Ką mums reiškia tekstūros atminimas? Segės yra išorinių paviršių tokių kaip sienų, lubų ir grindų įspaudai vėlia išlieti iš stiklo. Mane žavi įtemptas pasipriešinimas tarp fizinio ir dvasinio pasaulio. Juvelyriką įnešu į tranzito erdvę, taip artėjant prie juvelyrikos kaip pereinamojo objekto. Noriu šioms erdvėms suteikti malonę, jas švęsti ir sugrąžinti į žmogaus kūną. Segės veikia kaip raminantys, guodžiantys objektai, kaip priminimai ir suvenyrai apie erdvę ir laiką, kuriame gyvename.

  • Edu Tarin, 2022, Spain / Germany

    Edu Tarin, Ispanija / Vokietija

    On stone

    In this process each pendant has been traditionally hand-carved from one single stone. Once the pendant is finished, two 3D scans are made: one of the pendant and another of the rough stone. Once this process is completed, I can create a CNC machined engraving of the negative of the pendent into the natural stone. In this way, the pendant is partially laying into the rough stone, creating a relation between process and stages through technique and materiality. A reflection on what it was and what has become, what it looks and what it is.

  • Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, 2022, Lithuania

    Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Lietuva

    ~

    Savo namuose vaikystėje girdėdavau keistus traškesius, sklindančius iš durų staktos. Iš pradžių būdavo nejauku, bet vėliau to garso laukdavau, jis tapo savu, prisijaukintu. Jau grįžusi po studijų radau staktą, išraižytą kinivarpų. Kaip neatsiejamus savo namų gyventojus panorau jų raštus įamžinti.

  • Eglė Širvytė, 2022, Lithuania

    Eglė Širvytė, Lietuva

    ~

    Vietos mus veikia ir neretai jos apsigaubusios labai žemiškais, buitiškais prisiminimais. Juose susimaišo žmogus ir gamta, kvapai ir judesiai. Atvaizdavau trejų gretimų kaimų langelius: Šeimyniškių, Užpalių ir Trumpalių. Suvokiu jų laikinumą, gresiantį sunykimą, o man juose tiek daug nerašyto pozityvo apie žmogų ne kaip kenkėją, bet kaip kūrėją, kuriam svarbu kurti ryšį su namais, kuriam svarbu detalės.

    Šeimyniškių kaime augau ir vis dar augu. Čia prasidėjo pirmoji saulėtekių ir saulėlydžių medžioklė, čia nardžiau po šieno kupetas, gaudžiau karkvabalius, čia vis dar stebiuosi garsais ir paukščiais. Trumpaliuose buvo išlaisvintas mano pačios kūrybingumas. Šioje vietoje išmokta visai kitaip žiūrėti į daiktus, pamatyti ant jų krentančius šešėlius, suprasti popieriaus tekstūrą ir storį. Čia pirmąkart patyriau laiko tėkmės greitį, kai valandos virsta sekundėm. Na, o Užpaliuose viskas, kas sutelpa į žodį „mokykla“, ir truputį daugiau.

  • Eglė Vengalytė de Meulenaer, 2022, Lithuania

    Eglė Vengalytė de Meulenaer, Lietuva

    Nebeišsiskleisiantys Ukrainos pumpurai

    Žmogus užauga, kai geba ne tik imti, bet ir duoti. Kitaip sakant, jo delnai iš „man, mano“ padėties išsiskleidžia, pražysta į „Tau“.
    2022 kovo 9, Mariupolio gimdymo namai, vaikų ligoninė…
    Kai gimsta vaikas, visas jo gyvenimas skleidžiasi begalinėmis galimybėmis.
    Karas atėmė begalines galimybes iš ukrainiečių vaikų. Išgyvenu tą neteisybę. Apgailiu tuos kūdikius, jų artimuosius, jei tik artimieji liko gyvi. O jei nieko neliko, kas juos prisimins?
    Kviečiu niekada nepamiršti!

  • Eimantas Ludavičius, 2022, Lithuania

    Eimantas Ludavičius, Lietuva

    ~

    Nežinau, ar jis gyvas, ar ne. Nežinau jo nei vardo, nei pavardės, tuo labiau CV. Niekada juk nežiūri į akis žmogui, stovinčiam prie Aušros Vartų. Čia ir pamačiau tuos darbus, sudėliotus ant dėžės. Viliuosi, kad jam užteko 20 eurų eilinei alaus skardinių partijai. Kažkodėl pagalvojau, kad čia tikrasis mano mokinys.

  • Fabiana Fusco, 2022, Italy

    Fabiana Fusco, Italija

    Motina ir vaikas; Gelbėk mane; Vaikščiojimas mirties keliu

    Su laiku priėjau prie to, kas mane išreiškia geriausiai: žmogaus figūros judesyje, primenančios ir sužadinančios akimirkas bei emocijas iš idealaus pasaulio, švelniai gulančios ant kaklo, subtiliai apgaubiančios pirštus ar šnabždančios į ausis, arba – daugiausia pastaraisiais metais – pasakojančios ir besiskundžiančios tuo, kas vyksta dabar. Per savo sukurtus papuošalus pasakoju, kas paliečia mano širdį, nesitaikydama prie mados ar rinkos reikalavimų – tik mano apnuoginta siela, mano požiūris į supantį pasaulį, mano balsas, rėkiant ar šnabždant apie tai, kas nuvilia, apie džiaugsmą, apie liūdesį.


    Šis vėrinys pasakoja apie migrantus, pražuvusius jūroje ieškant geresnės vietos gyventi, naujo gyvenimo.


    Žmonės valtyse, bėgantys nuo kažko, ieškodami laisvės, kurios negalėjo rasti savo šalyje – jie laukia saugių rankų.


    Pasibaigus karantinui žmonės vėl pradeda artėti ir pagaliau, žingsnis po žingsnio, apsikabina.


    Šis kūrinys buvo specialiai sukurtas 6-osios bienalės temai.
    Vietos atmintį šiuo konkrečiu momentu taip pat reprezentuoja ir šimtai motinų su savo vaikais, bėgančių nuo karo Ukrainoje ir bandančių neštis su savimi savo gyvenimą, prisiminimus, namus – lyg sraigės namelį.

  • Fritz Maierhofer, 2022, Austria

    Fritz Maierhofer, Austrija

    Vulkanas I, II, III, IV

    La Gomeros salos vulkaninių uolienų tyrinėjimas man iki šiol išlieka giliu, ilgalaikiu įspūdžiu. Man įdomiausia tai, kad erozija atskleidė uolienų darinius, kurie paprastai glūdi paslėpti žemės viduje. Savo kūrinyje norėjau įamžinti didžiulę šių gamtos jėgų galią.

  • Gabi Veit, 2022, Italy

    Gabi Veit, Italija

    Kalnai visada kalnai; Knott’n, Brock’n, Stoan

    Kalnai, visada kalnai.

    Užaugau kalnuose, Dolomitinėse Alpėse.
    Visuomet buvau jų apsupta, visas jas išvaikščiojau.
    Esu klajojusi jomis, pasiklydusi jose, įslydusi į jas ir vėl išlipusi.

    Knott’n, Brock’n, Stoan.

    Mano tarmė talpina daug žodžių akmeniui, iš kurio sudarytas kalnas.
    Aš raižau vašką ir jį išskobiu. Papuošalai išlieti iš sidabro. Vienetiniai kūriniai.
    Kaip ir mano kalnai.

  • Gabriela Goldsmith, 2022, Denmark

    Gabriela Goldsmith, Danija

    Žiedapirštis

    Studijų metais Londone buvau susisaisčiusi su miestu ir jo žmonėmis taip, kaip niekada neįsivaizdavau galinti. Tačiau bėgant metams stiprėjo gilesnio ryšio ilgesys. Į gamybos procesus buvo įtrauktos rankos, tačiau buvo pamiršta, koks svarbus žmogaus prisilietimas. Žiedai simbolizuoja ryšį ir ilgesį.

  • Gigi Mariani, 2022, Italy

    Gigi Mariani, Italija

    Ryšiai: Senovės maršrutai; Labirintas 21; Metamorfozė

    Sugalvojau bienalei nusiųsti šiuos tris žiedus iš savo kolekcijos, kurią neseniai pristačiau Modenos miesto muziejaus 150-mečio paminėjimo proga.
    Šių kūrinių idėją sujungiau su eksponatais, saugomais mano miesto muziejaus kolekcijoje.
    Remdamasi praeities kūriniais, kūriau papuošalus, kurie užmegztų dialogą su atmintimi, taptų šiuolaikine sankirta tarp skirtingų laikų, vietų ir realybių.

  • Hanna Ryynänen, 2022, Finland

    Hanna Ryynänen, Suomija

    CMYK

    Žmonės, kurie nešioja (ir mėgsta) papuošalus, žino, kad juose visada slypi tam tikros vietos ir žmonės. Organų forma simbolizuoja šio nematomo turinio būtinybę ir svarbą. Kaip organai palaiko fizinę mūsų pusę, taip koks nors papuošalas sustiprina mūsų tapatybę ir palaiko ją, veikdamas kaip atminties saugotojas. Papuošalai jungia praeitį su ateitimi, per juos tampame tuo, kas esame.

  • Hans-Otto Ojaste, 2022, Estonia

    Hans-Otto Ojaste, Estija

    Maldų sauja

    Daugelyje skirtingų religijų praktikuojamas maldos karoliukų vartymas pirštuose meldžiantis ar giedant.
    Maldos karoliukai liečiami sinchroniškai su kartojamomis maldomis ar mantromis. Panašų motyvą galima rasti Rytų Europos gatvės kultūros apraiškoje – saulėgrąžų sėklų valgymo procese. Kiekviena sėkla paliečiama pirštais – kaip maldos karoliukai. Sėklos įsikandimas ir gliaudimas sukuria kartojamą judesį. Kramtymas atstoja maldą.

  • Heidemarie Herb, 2022, Germany / Italy

    Heidemarie Herb, Vokietija / Italija

    Laikas – panta rhei; Madelaine de Proust; sagė „Be pavadinimo”

    Laikas – panta rhei

    Senas, kažin kam priklausęs laikrodis, paverstas maža dėžute.
    Jo paviršiuje – beribis srautas: taip suvokiu įžvalgą „panta rhei“.
    „Panta rhei“. Viskas teka. Ir tekant nusineša praeitį. Mano praeitį, tavąją, mūsų prisiminimus.
    Kartais viskas, kas lieka, tai jausmas, kad vėl išgyveni tai, ką jau esi išgyvenęs.
    Bet tai tik trupiniai laiko, kuris niekada nebegrįš.

    Madelaine de Proust

    Kiekvieno kvepalų buteliuko turinys tiesiogiai susijęs su tam tikros man svarbios vietos prisiminimu.

    Segė „Be pavadinimo“

    Ši peilio rankena reprezentuoja mano tėviškę, ten praleidau savo jaunystę.

  • Helena Sandström, 2022, Sweden

    Helena Sandström, Švedija

    Pasiplaukiojus; Svartlogafjarden; Medalis neramiai jūrai

    Prisimenu toli Stokholmo archipelage esančią salą, kurioje galėjau matyti horizontą. Kur mėlyniausias dangaus mėlynumas susilieja su jūros mėlynumu, o uolos yra švelnios ir pilkos, ir galima nuostabiai plaukioti. Vieta, kurios visada ilgėsiuosi.

  • Ieva Grigienė, 2022, Lithuania

    Ieva Grigienė, Lietuva

    CAPUT

    Mieste vis dar pasitaiko lyg ir beveidžių, piktžolėm apžėlusių statybviečių, bet sklypo pakraščiuose augantys sulaukėję česnakai ir hortenzijos sako – čia vyko gyvenimas! Namai ir šventyklos kyla ir griūva, o barokinio Vilniaus įkvėpti kapiteliai nuolaužų lauke tėra nuolatinio ciklo dalis.

  • Ikaros Moushouttas, 2022, Cyprus / Belgium

    Ikaros Moushouttas, Kipras / Belgija

    ~

    Meilės vietos, kovos vietos, ilgesio vietos, gedulo vietos, spalvų vietos, muzikos vietos, praeities vietos, širdies vietos, vietos prie jūros, vietos su citrinmedžiais, vietos su pilimis, vietos su miškais, vietos sausros sąlygomis, vietos pavasarį, vietos saulėje, vietos, kuriose buvau, vietos, kurias sapnavau, vietos, kurias atradau, vietos, kurias praradau, vietos, kurias pamiršau… Niekada jų nepamiršau!

  • Ilona Treiman, 2022, Estonia / Finland

    Ilona Treiman, Estija / Suomija

    Įeiti ir išeiti; Sudeginta atmintis; Vienas; Vietos atmintis

    Judėjome tokiu greičiu, kad atrodė, lyg po mūsų pėdomis liepsnotų ugnis. Galiausiai mums teko sustoti ir ieškoti pusiausvyros prisiminimuose – vaikystės gimtinėje.

  • Ines Almeida, 2022, Portugal

    Ines Almeida, Portugalija

    Vieta botanikos sode; Saugotinas spaudinys; Saugi vieta; Dievinama vieta

    Vieta
    Atspausdinta vieta
    Vieta, atspausdinta popieriaus lape
    Vieta, įspausta į atmintį. Vieta, kurią atsinešame savyje. Surenkame ją, iš naujo išgyvename, kad niekada nepamirštume to, ką jautėme. Ką gyvenome. Vieta, nusitverta mūsų pačių kūno. Smeigtukas, kuris ją pažymi žemėlapyje. Ant pačių mūsų.

  • Inês Nunes, 2022, Portugal

    Inês Nunes, Portugalija

    Lisabonos, vadinamos Baltuoju miestu, oras

    Ši sostinė yra forma, miesto ir savivaldybės žemėlapis. Šiandien – balta vėduoklė, o rytoj – vėrinys ant kūno.
    Nes šio miesto dvasia ir jos įstabia šviesa – Lisabona – žavimasi visame pasaulyje.

  • Jana Machatova, 2022, Slovakia

    Jana Machatova, Slovakija

    ~

    Papuošalai iš esmės yra asmeninis daiktas, todėl prisiminimai natūraliai yra jo dalis. Savo kūryboje įkvėpimo semiuosi iš asmeninės ir visuomenės kultūrinės atminties, naudoju rastus daiktus, šeimos nuotraukas, senus laikraščius, atvirukus. Bandau atgaivinti prisiminimus. Mano siekis – nutiesti laikiną tiltą tarp praeities ir ateities. Naujausiuose savo kūriniuose vėl grįžau į prisiminimus iš savo vaikystės. Aš užaugau blokiniame name miegamajame rajone. Savo darbuose naudoju savo gimtojo miesto panoramą, porceliane įspaudžiu mūsų buto pagrindinį planą – jo gebėjimas išlaikyti pėdsakus puikiai tinka mano projektui. Priešingai sentimentalumui, kylančiam iš gyvenimo saugiuose namuose prisiminimų, aš nagrinėju ribinės erdvės temą kaip pavojingą šaltojo karo vietą. Kiekvienoje vietoje slypi daugybės gyvenimo istorijų pėdsakai, vietos – tai žmogaus likimų palimpsestas, o prisiminimai apie vietas sluoksniais nugula mūsų galvose.

  • Janne K. Hanssen, 2022, Denmark

    Janne K. Hanssen, Danija

    Šeimos vakarienė: Sudegintas; Šakutė; Krogh; Čiulpinukas; Antrankovė

    Mano sukurti papuošalai kalba apie asmeninę erdvę tarp to, ką prisimename, ir to, ką užgniaužiame. Mano kūriniuose nėra nepajudinamų faktų, jie verčiau nurodo į mus formuojančius prisiminimus ir konkrečių akimirkų sudėtingumą, užfiksuotą fiziniu pavidalu. Po šeimos vakarienės lieka prisiminimas apie įvykį. Kalbant apie papuošalus, juose prisiminimai išsaugomi ir iššifruojama pojūčių, taip sukuriant ryšį tarp laiko ir vietos.

  • Janne Peltokangas, 2022, Finland

    Janne Peltokangas, Suomija

    Sápmi prisiminimai

    Vaikystė, apipinta pasakomis ir mitologija, nesuskaičiuojama daugybė kalnų ir upių, gyvūnų ir dvasių. Įsimylėjimas po šiaurės pašvaistėmis, medžioklė minusinėje temperatūroje, dėdė, nuskendęs ežere, elnių lupimas. Visa tai yra mano praeitis. Šias mintis įlieju į geležį, kad suprasčiau blėstančius prisiminimus ir tradicijas, pasakodama istorijas apie savo kultūrą ir namus. Menas yra prisiminimų pratęsimas.

  • Jeanine van der Linde, 2022, Netherlands

    Jeanine van der Linde, Nyderlandai

    ~

    Gyvendama netoli Šiaurės jūros pakrantės, visada semdavausi grožio ir įkvėpimo iš daiktų, kuriuos man suteikdavo pajūris. Rinkdavau suakmenėjusias kriaukles, pasiekusias mane iš tolimos praeities, kai gamta dar buvo nepaliesta. Dabar man dažnai tenka užeiti krūvas plastiko šiukšlių, kurios kenkia aplinkai. Su kiekviena atplaukiančia banga atstumas tarp žmonių ir gamtos didėja. Nepaliesto pajūrio prisiminimai nusinešami plastiko užterštų potvynių ir atoslūgių.

  • Johanna Törnqvist, 2022, Sweden

    Johanna Törnqvist, Švedija

    Pašaliniai efektai

    Vietos veikia mus, bet labiausiai tai mes, žmonės, veikiame vietas. Vietos atmintis netrukus turės būti atkurtas iš naujo, nes pasaulis nuolat keičiasi.
    Mes kariaujame, kovojame su pandemijomis ir eikvojame gamtos išteklius.
    Vietos atmintis yra viduje slypintys prisiminimai.

  • Jordi Aparicio, 2022, Spain

    Jordi Aparicio, Ispanija

    ~

  • Jorge Manilla, 2022, Mexico / Belgium

    Jorge Manilla, Meksika / Belgija

    ~

    Žinau, kad kažkur egzistavau, kad niekas to nežino ir galbūt apie mane liks tik prisiminimai.
    Kurdamas plokščius kvadratus, išreiškiu savo susidomėjimą gestais išreikšta kūryba, kurią apibūdinu kaip agresyvius piešinius.
    Nekontroliuojamų judesių sukurtos skylės ir randų formos metodiškai pabrėžiamos ir švelniai apdorojamos lyg žaizdos, kad taptų prisiminimų dalimi.
    Mano kūriniai yra abstrakcijos, nurodančios tiek į žmogaus kūrybą, tiek į dabartinio pasaulio elementus: naudojant kartoną kaip atramą ir elgiantis su juo kaip su organine medžiaga, sukuriami randai, atskleidžiantys formas, nurodančios į kažką primityvaus. Į veiksmus, kurių nebėra, apie kuriuos niekas niekada nesužinos, tačiau kuriuos prisimins randai. Šios formos buvo sugalvotos kaip su kūnu susiję daiktai.

  • Juan Harnie, 2022, Belgium

    Juan Harnie, Belgija

    ~

    Šie kūriniai virto mažais kokonais, simbolizuojančiais saugumą. Šie mažyčiai saugūs prieglobsčiai juos nešiojantiems gali sukelti džiaugsmą. Net klijų sluoksniavimas – pasikartojantis veiksmas – man buvo raminantis procesas per pirmąjį koronaviruso karantiną Belgijoje, dėl to mano namai manęs neįkalino, bet tapo poilsio vieta.

  • Julia Maria Künnap, 2022, Estonia

    Julia Maria Künnap, Estija

    Saarnaki salos nendrės

    Žmogaus ranka iš nendrių šaknų, suformuotų vėjo ir jūros, rasta mano gimtojo krašto paplūdimyje. Gamtos reliktas.

  • Julia Obermaier, 2022, Germany

    Julia Obermaier, Vokietija

    Verborgen. Tai, kas paslėpta

    Nepaliestino labirinte.
    Tyla.
    Gylis nesuvokiamas, tamsus, tačiau toks šviesus.
    Saugi, apkabinta. Šiluma.
    Sienos iškyla, priglobia šešėlius.
    Jautiesi sujaudinta. Užburta.
    Siauros alėjos, užuovėja
    Atsilošk. Vidun – laukan. Tyla. Mintys šoka.
    Šiluma. Saugumas ir gerovė.
    Lobis slypi viduje. Saugumas.
    Su tavimi. Tavąja esybe. Pasitikėk savimi.
    Žingsnis po žingsnio atrandi vis daugiau.
    Vidus atsiveria.
    Augdamas tavęs link, jis siekia to paties.
    Tiesus ir tuo pačiu toks minkštas, švelniai guli tavo rankoje.
    Tai, kas užslėpta.
    Jausmai.
    Mane labai domina akmenys. Kiekviena mažytė jų dalelė yra unikali, nepajudinamos gamtos įsikūnijimas. Žmogus gali aptašyti akmenį, tačiau negali jo sukurti. Akmuo kaip medžiaga turi kažką didingo. Ji kieta, sunki, patvari, bet kartu ir lengva bei trapi. Akmens tašymas reikalauja daug laiko bei kantrybės ir primena meditaciją. Akmuo tarsi savyje išlaiko amžinybę kaip atsvarą mūsų laikų skubai.

  • Jussi Järvinen, 2022, Finland

    Jussi Järvinen, Suomija

    Paslėpta nuoroda

    Mes, žmogiškieji gyvūnai, dažnai norime ištrinti nežmogiškus gyvūnus iš savo kolektyvinės atminties. Mano kūryba susijusi su vietomis ir kūnais, kurie tuo pat metu yra ir kurių nėra mūsų vakarietiškame gyvenime. Mano segės yra sukurtos pagal fotografijas, darytas intensyvios gyvulininkystės ūkiuose. Paprastai šios vietos būna paslėptos nuo visuomenės. Aš siekiu sukurti priešpriešinę atmintį apie šių nežmogiškų gyvūnų, kurių jau nebėra, gyvenimus.

  • Kadi Veesaar, 2022, Estonia

    Kadi Veesaar, Estija

    ~

    Dabartiniai mano namai, Väljaotsa,yra svarbiausia mano gyvenimo vieta. Taika ir ramybė, kurią čia jaučiu, yra nepakeičiama. Tai laisvės, ramybės, tylos, meilės, komforto, šviesos ir prieglobsčio vieta. Ji apsupa ir laiko mane kaip kokonas. Gyvenu šiame burbule ir nenoriu jo prarasti. Todėl laikau jį taip švelniai, kaip jis laiko mane, nes mes abu esame nepalaužiami ir kartu trapūs.

  • Kadri Mälk, 2022, Estonia

    Kadri Mälk, Estija

    Raktas; Namas; Kaitstud

    Mūsų atmintis visada yra selektyvi ir subjektyvi. Visada. Prisimename eglių kvapą iš vaikystės ir mišką, kiekvieną jame esantį medelį. Arba mūsų mylimo žmogaus veido išraišką, mums ištarus ką nors svarbaus. Tai tarsi įsirėžę į mūsų atmintį. Tai turi galios.
    Vienas iš mano kūrinių, eksponuojamų Vilniuje, yra Raktas. Tai raktas nuo mano kabineto sename akademijos pastate. Visada nešiojausi jį kišenėje ir beveik automatiškai galėjau atidaryti savo kabineto duris. Dabar dirbame naujame pastate, kur durys atsidaro mostelėjant įmagnetinta kortele. Bet aš vis dar nešiojuosi su savimi senus raktus, nors jų jau nebereikia. Tai atminties galia. Vietos magija.

  • Kairi Sirendi, 2022, Estonia

    Kairi Sirendi, Estija

    ~

    Vietos atmintis susideda iš vaizdų, padalijančių erdvę į atskirus plotus – kaip žemėlapį. Vaikščiodami miške kelią įsimename įvairių ženklų pagalba: nuo dvišakio beržo į dešinę, nuo arakio tiesiai prie nulūžusios pušies… Iš tokių vaizdinių smegenyse susidaro aiškus raštas, kurį mes naudojame orientacijai erdvėje ir tam, kad saugiai grįžtume į savo sodžių. Mano darbe „Kaltė“ vaizduojamas raštas, egzistuojantis vien atmintyje, ir kaltės jausmas; tame rašte nebeliko pažįstamų ženklų, padedančių orientacijai, nes gimtasis miškas buvo iškirstas ir liko tik kelmai. Kūrinyje „Psichė“ vaizduojamos giliausios mūsų mintys ir jausmai.

  • Kamilė Stanelienė, 2022, Lithuania

    Kamilė Stanelienė, Lietuva

    In memoriam II

    Segė „In Memoriam II“ yra asmeniškas ir sentimentalus kūrinys, kuris susideda iš dviejų dalių – panaudotos gilzės ir mano senelio portreto. Vaikystėje šią senelio fotografiją su užrašu „Gal tu pamirši mane, bet aš nepamiršiu tavęs“ radau močiutės spintelėje. Dabar ją įprasminau vitražo technika padarytame rėmelyje, kuris susijungia su gilze, rasta kasant duobę senelio palaikams. Segėje susijungia gyvenimo pradžia ir pabaiga. O man tai visada bus prisiminimas apie močiutės spintelėje saugomą meilės žinutę.

  • Kaori Juzu, 2022, Japan / Denmark

    Kaori Juzu, Japonija / Danija

    55°14’48.3”N 14°50’20.6”E

    Tai vieta, kurioje kasdien sugeriu nesuskaičiuojamų spalvų žydėjimą.
    Saulė, mėnulis, žvaigždės, debesys, šviesos, vėjai, kvapai, jūra, medžiai, gėlės…
    Viskas aplinkoje keičiasi kiekvieną sekundę.
    Visi elementai atliepia vienas kitą.
    Aš siekiu surinkti šiek tiek tokių akimirkų. Ypač kai iš savo studijos fiksuoju danguje spindinčias šviesas, per kūrinių formas ir spalvas įstabiai atsiskleidžia visi pojūčiai.

  • Karina Kazlauskaitė, 2022, Lithuania

    Karina Kazlauskaitė, Lietuva

    Kaklo papuošalas I, II, III, I

    Kurdama kūrinius „Kaklo papuošalas I, II, III“, siekiau kalbėti apie traumuotą sąmonę, kuri iš naujo stengiasi surinkti savo praeities fragmentus (iš senose kaimo sodybose rastų daiktų: sutrūnijusio vaikiško kamuoliuko ir darbo įrankio – dalgio geležtės). Estetinis radinių patrauklumas, pačiai iki galo nesuvokta jų simbolinė prasmė žadina vaizduotę apie praėjusius žmonių gyvenimus, tuo pačiu kelia mintis apie kontrastingus šiandienos žmonių laisvalaikio bei buities darbo įpročius. Melancholiškas papuošalas turi ne tik praeities įkrovą, bet ir stimuliuoja vaizduotę galvojant apie tai, kokia galėtų būti žmogaus kasdienybė ateityje…

  • Kira Fritsch, 2022, Germany

    Kira Fritsch, Vokietija

    ~

    Hiacintas simbolizuoja nemirtingumą. Toje vietoje, kur Hiacinto kraujas įsigėrė į žemę, kiekvieną pavasarį sužydi hiacintai.
    Kad žmonės vieną dieną sugrįžtų į vietas, kur šiandien į žemę skverbiasi kraujas. Kad juos neštų prisiminimai apie mylimus žmones ir kad vieną dieną skausmas atlyžtų.

  • Klara Brynge, 2022, Sweden

    Klara Brynge, Švedija

    Žemė XII; Sapnai I; Sapnai II

    Man judant kraštovaizdyje, jis keičiasi vaizdų ir formų sraute. Kuriu trimačius brėžinius metale, pasitelkdama kalvystės metodus; metalo paviršiuje kraštovaizdžio reljefai, linijos ir jame egzistuojantys pasikartojimai sutraukinėjami arba ištempiami. Plaktuko ir kumščio smūgiais sukuriamos formos, nes medžiagos plastiškumas leidžia jai transformuotis. Tuščias metalo lapas neturi jokio turinio, jis kaip švarus popieriaus lapas, tačiau jis turi savo fizines savybes: storį, svorį, atsparumą ir transformuojamumą.
    Erdvėse tarp čia ir kažkur toli atsiranda fragmentai, žinomų ir nežinomų dalykų dalelytės. Aš ieškau sąmoningų ir pasąmoningų būdų, kaip pasiekti tuos elementus ir formas bei paversti juos medžiaga, galvodama apie mano matytas vietas. Vietas, kurių yra visur, miestus, kraštovaizdžius; erdvės ir aplinkybės sąveikauja ir taip vieta įgauna tapatybę. Aš judu pro jas ir tai užfiksuoju.

  • Kotryna Vaitekūnaitė, 2022, Lithuania

    Kotryna Vaitekūnaitė, Lietuva

    Kuno kūnui

    Kūrinio idėja – papuošalas, kuris tam tikru metu gali atlikti ne papuošalo funkciją, ir detalė, kuri atitikusi/susitikusi su kūnu, paradoksaliai tampa papuošalu.
    Kūrybos tema – dvigubas funkcionalumas ir papuošalo santykis su nešiotojo kūnu. Aiškinuosi, kaip atskiro meninio objekto dekoratyvinis elementas gali tapti papuošalu.

  • Kristýna Španihelová, 2022, Czech

    Kristýna Španihelová, Čekija

    ~

    Poetė Louise Gluck yra parašiusi: „Mes į pasaulį žiūrime vieną kartą – vaikystėje. Visa kita tėra prisiminimai.“ Riba tarp atminties ir praeities yra viena iš pagrindinių temų mano kūrinių – iš durpių sukurtų siurrealistinių kompozicijų – kolekcijoje „Girdžiu žemę šnabždant“. Priešistoriniais laikais durpynas buvo laikomas vaiduoklių buveine. Mano prisiminimai yra apie mano kūrybos procesą – siekiu paaiškinti, kaip tai, ką seniai pamiršau, iškyla į paviršių.

  • Laima Kėrienė, 2022, Lithuania

    Laima Kėrienė, Lietuva

    Medžiai ir žmonės

    Medžiai turi savybių, kurių neturi žmonės, o žmonės – kurių neturi medžiai. Pavyzdžiui, medžiai gyvena ilgiau ir yra sėslūs. Mes gyvename greta ir stebime vieni kitus: žmonės dairosi praeidami pro medžius, o medžiai žvelgia į vis praeinančius žmones. Lietuvoje yra daug medžių, įvairių. Mano mėgstamiausi – ąžuolas ir pušis.
    Daug jų matė mano akys ir lietė pirštai. Bet pušys su tokiais žievės raštais yra tik Palangos parke, prie ir už Birutės kalno. Pažvelkite.

  • Lauryna Kiškytė, 2022, Lithuania

    Lauryna Kiškytė, Lietuva

    ~

    Kasmet mano vardadienio išvakarėse močiutė man supina vainiką iš savo užaugintų gėlių. Anksčiau visus metus jį laikydavau, o paskui pakeisdavau nauju. Kažkada pradėjau juos kolekcionuoti – šitie vainikai tapo neįkainojama prisiminimu to, ką vadinu Namais.

  • Lena Lindahl, 2022, Sweden

    Lena Lindahl, Švedija

    Pasivaikščiojimas Odesoje; Svajojo apie mėlyną dangų po žeme; Mariupolyje iškrito sniegas

    Seku šį karą iš tolo
    Katės ir šunys klaidžioja aplinkui
    Pagyvenusios moterys ir vaikai bando išlikti
    Tai suteikia man prisiminimų iš vietų, kuriose niekada nebuvau
    Vietų, kurių galbūt niekam niekada nepavyks aplankyti
    Vietų, kurių niekada nepamiršiu

  • Lena Olson, 2022, Sweden

    Lena Olson, Švedija

    ~

    Kaimynystėje, kurioje praleidau vaikystę, augo milžiniškas ąžuolas. Tas ąžuolas buvo puiki vieta laipioti, suptis, slėptis, šokinėti ar tiesiog atsisėdus po juo sėdėti. Aplink jį galima buvo rasti senų šakų, kurios galėjo pavirsti bet kuo, ką tik sugalvotum. Laiko leidimas prie to ąžuolo užėmė visus mano pojūčius, ir aš vis dar prisimenu tą jausmas, kai tvirtai laikydamasi sėdi ant savo mėgstamos šakos. Šis prisiminimas atsispindi kiekviename mano kūrinyje.

  • Lisa Björke, 2022, Sweden

    Lisa Björke, Švedija

    Helsinglandas: Arbra; Bollnas; Malsta; Soderhamn; Undersvik

    Helsinglandas, kupinas tradicinių amatų, paveldėtų žinių ir pasididžiavimo medžiagų, metodų ir kalbos savitumų. Visa tai atspindi kraštovaizdžio grožį, kuriamą senų pastatų, išsibarsčiusių po miškus ir pievas.

  • Lore Langendries, 2022, Belgium

    Lore Langendries, Belgija

    ~

  • Loukia Richards, 2022, Greece

    Loukia Richards, Graikija

    Šv. Barbara I, II, III

    Antrojo pasaulinio karo metu kovodamas fronte mano senelis kišenėje nešiojosi mažytį Šv. Barboros paveikslėlį.
    Jis buvo apdovanotas už drąsą, o man pasakojo, kad savo gyvenimą buvo patikėjęs į Dievo rankas.
    Šv. Barbora – siuvinėtoja ir karių globėja, šlovės skelbėja, vaizduojama su taure – priminė mano seneliui apie jo mylimą žmoną.
    Šioje mažytėje ikonoje susijungė prisiminimai ir tikėjimas. Jis suteikė seneliui jėgų nepasiduoti.

  • Luis Torres, 2022, Portugal

    Luis Torres, Portugalija

    ~

    Vietos atmintis yra tarsi dienoraštis, kuriame įamžiname tą vietą mums primenančius dalykus. Mums visada reikia vieno pagrindinio, nepajudinamo prisiminimo, kad galėtume ją prisiminti, o po jo gali sekti kiti. Kai kuriuos dalykus galime ir pamiršti tarsi susmulkintas popieriaus skiautes, bet visada išliks tokių, kuriuos prisiminsime amžinai.

  • Maarja Niinemägi, 2022, Estonia

    Maarja Niinemägi, Estija

    ~

  • Maja Houtman, 2022, Netherlands

    Maja Houtman, Nyderlandai

    ~

    2013 metais vykome į Norvegiją į tarptautinį Hammerclubo susitikimą. Vėliau truputį pakeliavome aplinkui ir aš iki šiol prisimenu nuostabą, kurią man kėlė trys skirtingi kraštovaizdžiai per dieną. Nors mačiau fiordus, kalnus, krioklius, uolas, kasyklas ir pušynus, pagrindinė spalva, su kuria man asocijuojasi Norvegija, yra samanų ir kerpsamanių spalva.
    Šis dviejų pirštų žiedas ir apyrankė atspindi tą kraštovaizdį su visais jo netikėtumais ir spalvomis.

  • Malene Kastalje, 2022, Denmark

    Malene Kastalje, Danija

    Mes vis dar girdėjome jį tolumoje

    Daugybė vietų ir aplinkų pasąmoningai paveikė mano kūrybą. Čia pristatomame prisiminime aš vaikštau po šiukšlių kalną ir man toks jausmas, lyg vaikščiočiau užgesusiu ugnikalniu. Paviršius žvilgėjo kaip metalas ir esu tikra, kad burzgė, dangus buvo nusidažęs garstyčių spalva, aplinkui tvyrojo aitrus kvapas. Tai buvo nepaliesta ir iš pažiūros dyka vieta, suformuota iš 8-ojo deš. sudegintų šiukšlių nuodegų. Nuostabu tai, kad ten dabar iškilęs tankus žydintis miškas.

  • Margit Hart, 2022, Austria

    Margit Hart, Austrija

    Jūros ilgesys

    Trys mėlynos spalvos atspalviai, reprezentuojantys šimtus galimų jūros atspalvių – priklausomai nuo vietos, metų laiko ir oro. Savo širdyje laikau tam tikrų ypatingų vietų esmę ir dalinuosi jų magija. Bangų judėjimas, pasikartojantis banglenčių ritmas, su kuriuo rezonuoja mano kūnas ir kuris apramina mano protą.

  • Martin Grosman, 2022, Czech

    Martin Grosman, Čekija

    Šamotiniai akmenys; Švabų 1, 2, 3

    Jaunystėje padėjau tėvui jo dirbtuvėse išgauti auksą iš šamoto stiklo lydymo puodo dugno. Nuo proceso likęs stiklas buvo naudojamas stiklo milteliams pagaminti. Tuomet įduba būdavo suskaldoma į gabalus ir susmulkinama į dulkes, iš kurių buvo išgaunami gryno aukso grūdeliai. Likusias įdubos dulkes panaudojau šiam vėriniui sukurti. Jo viduje – stiklo milteliai, o vienoje vėrinio dalelytėje yra aukso grūdelių.

  • Marytė Dominaitė-Gurevičienė, 2022, Lithuania

    Marytė Dominaitė-Gurevičienė, Lietuva

    ~

    Dailininko kalinėtas ir mano savaip interpretuotas didelio darbo fragmentas priverčia prisiminti trisdešimties metų senumo įvykius, jų autorių ir savo pačios dalyvavimą kūrybos procese.

  • Maud Traon, 2022, France / UK

    Maud Traon, Prancūzija / JK

    ~

    Vietos atmintis yra ir vieta prisiminimams. Šis vėrinys iš dalies buvo pagamintas iš akmenų, surinktų iš viso pasaulio, kolekcijos, kurią viena kitai perdavė jau dvi mūsų giminės kartos, tarp jų ir aš. Vienų žmonių prisiminimai, susieti su kitų žmonių prisiminimais… trys prisiminimų kartos.

  • May Gañán, 2022, Spain

    May Gañán, Ispanija

    ~

    Akinanti šviesa. Saulė pačiame zenite. Figų laistymas vasarą ir apelsinai, kurių užtenka iki pat žiemos pabaigos. Prisiminimai apie Kordobos miestą ir šeimos namus. Pietūs, saulė. Apelsinai, skinami tiesiai nuo medžio. To paties medžio, kuris padovanojo man savo šaką, kad galėčiau ją paversti vėriniu. Tie patys apelsinai, seniai atidavę savo sultis, dabar kabo kaip aukos šventiesiems. Gyva atmintis apie mūsų visų neapčiuopiamą esmę.

  • Misato Takahashi, 2022, Japan / Spain

    Misato Takahashi, Japonija / Ispanija

    Atviras langas; Ton 618; Kilmė; Didysis lapinas

    Kontempliuoju – žmonijos ir gamtos ateitį.
    Matau – kad gamta nyksta, o mes vis labiau puolame.
    Žinau – kad gamta užima ypatingą vietą mūsų galvose. Iš jos atsiradome ir esame jos dalis.
    Galvoju – kokį peizažą pavaizduotume ir įrėmintume atmintyje.
    Jei jį prarastume, kiek mums jo trūktų?

  • Nauris Našlėnas, 2022, Lithuania

    Nauris Našlėnas, Lietuva

    (Ne) nauja pradžia

    Stories can be of different lengths; they can be instructive, frightening, funny or sad… They can have different endings: some are clear, while others are vague, ambiguous, with something held back. Stories are followed by new stories that begin where the old ones end. Events intertwine and complement each other like links in chains, and their ends sometimes remain open to interpretation, or they connect to other tales – in peculiar and unexpected ways. In our lifetime, we accumulate quite a collection of chains – precious or worn out, or unwanted, or broken in the most unfortunate place, whose relevance we measure by reviving memories.

  • Nelli Tanner, 2022, Finland

    Nelli Tanner, Suomija

    Vestuvinio žiedo istorijos; Šeimos portretas

    Šeima ir šeimos nuotraukos
    Svarbios vietos ir reikšmingi įvykiai
    Santuokos, laidotuvės, gimtadieniai, vasaros atostogos
    Intymūs, bet kartu paprasti įvykiai
    Blunkančios nuotraukos
    Vestuviniai žiedai be nešiotojų
    Vietos, egzistuojančios tik mūsų atmintyje

  • Nelly van Oost, 2022, France / Belgium

    Nelly van Oost, Prancūzija / Belgija

    Monrealis (serija „Miestas“)

    Miestas nuolat keičiasi, jis yra nuolatiniame tapsme. Miestas – tai ryšys tarp vakar, rytojaus ir šiandienos.
    Ar mes prisitaikome prie jo, ar jis prisitaiko prie mūsų? Kas jį kuria? Kas jį tik pakenčia? Kas jį myli?
    Mane visada žavėjo Italo Calvino knyga „Nematomi miestai“. Kai sužinojau bienalės temą, ši knyga man tarsi įsisiūlė. Jausti savo miestą, savo miestus, kurie visada buvo mano metamorfozių ir susitikimų vieta.
    Kurti papuošalus prie praverto lango ir leistis užliūliuojamai šios nesamos tylos, miesto giesmių.
    Nešioti ir formuoti miestą, nors paprastai tai jis mus nešioja ir formuoja.
    Kolekcija „Miestai“ kalba apie urbanistinius pasaulius ir juose glūdinčius prieštaravimus.
    Apie tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma.
    Apie meilę ir neapykantą.

  • PLACEHOLDER

    Neringa Poškutė-Jukumienė, Lietuva

    ~

    Rankos prisilietimas – man vienas unikaliausių aktų. Jis laukiamas, bauginantis, drėgnas, gašlus, seksualus, brutalus, prabangus, lengvas, švelnus, elegantiškas… ir visada duodantis pasirinkimus: tvirtai atverti ir žengti pro duris arba likti už jų. Prisilietimas čia neišvengiamas, bet kartais ir nesureikšminamas. Durų rankenos žiedavimas ranka, pirštais, delnu – vietos atminties įprasminimas akte dalyvaujančiųjų gestais. Tai trumpa akimirka tarp kūno ir viso, kas yra aplink.

  • Nicolas Estrada, 2022, Spain

    Nicolas Estrada, Ispanija

    ~

    Šią šeimą sudaro trys labai subtilios segės, kurių pagrindinis akmuo yra kalnų krištolas. Kiekviena iš jų įrėminta sidabru ir auksu. Šie papuošalai tokie subtilūs, nes lengvi ir tuščiaviduriai. Jie taip pat yra permatomi, jų forma neapibrėžta ir netvirta. Kai kurie panašūs į vidines kūno dalis, ertmes ir organus, talpinančius gyvybę; prisiminimai iš vietos, kurioje primygtinai siekiame sukelti kitiems tiek daug kančių.

  • Paulius Rukas, 2022, Lithuania

    Paulius Rukas, Lietuva

    ~

    Žemės ir laiko yra kiek yra – daugiau nebus. Pasėmiau saują juodžemio iš kaimynės sunykusio plokštenio vazono ir nulipdžiau dokumentą apie mūsų genties palikimo pėdsakus.

  • Peter Bauhuis, 2022, Germany

    Peter Bauhuis, Vokietija

    ~

    Damianas Skinneris, 2021 m.

    Kaip galima spręsti iš pavadinimo, šis kūrinys žaidžia su buvimo akivaizdoje idėja. Ką tai reiškia – kažkur būti? Ar papuošalas žymi mūsų dabartinę buvimo vietą ar tą, į kurią norėtume nukeliauti? Kuo skiriasi skaitmeninis ir fizinis pasauliai? Ir ką reiškia ką nors perkelti iš vieno į kitą? Perdaryti piktogramą – dvimatį vaizdą – į trimatį daiktą?

  • Petronella Eriksson, 2022, Sweden

    Petronella Eriksson, Švedija

    Miškas

    Akmenys, nedideli nešiojami konteineriai, skylutės, šiek tiek vandens, maži augalai.
    Noriu, kad žmonės pamąstytų apie pirmykštį mišką. Tikrą mišką, nepaliestą šimtus metų. Kuriame galima rasti visko – nuo mažyčių medžių ūgliukų iki senų milžinų, samanomis apaugusių, liekanų. Kuriame auga tūkstančiai augalų rūšių, kurių nėra žmogaus kultivuojamame miške.
    Galbūt mano sidabriniai konteineriai padės kam nors atrasti ką nors gražaus, ko kitaip neatrastų?

  • Rasa Jundulaitė, 2022, Lithuania

    Rasa Jundulaitė, Lietuva

    ~

    Mus supa tūkstantmečiai civilizacijų pėdsakų. Meno vertybės ir kultūriniai sluoksniai, tradicijų pėdsakai ir technologijų stebuklai yra gausiai lankomi turistų. Tarp jų nemažai susireikšminusių individų, save laikančių pasaulio bambomis, nesugebančių sukurti išliekamosios vertės artefaktų, turintys desperatišką poreikį įsiamžinti bet kokia kaina. Frazė „Čia buvau aš“ visomis pasaulio kalbomis mirga ant žymiausių lankytinų vietų paviršių. Vėjo blaškomos šiukšlės, paliktos netikėčiausiose ir saugotinose teritorijose, rėžia akį. Toks elgesys, traktuojamas kaip smulkus chuliganizmas, mane labai liūdina.

  • Réka Lőrincz, 2022, Hungary

    Réka Lőrincz, Vengrija

    Undinelė

    Prisiminimas apie keliones koronaviruso metu. Vis dar yra galimybė paliesti kai kuriuos ingredientus, priklausančius jūrai.

  • Rikke Lunnemann, 2022, Denmark

    Rikke Lunnemann, Danija

    Žurnalas; Prisiminimai

    1979 m. gruodį laivas „Ms Simba“, priklausantis „The East Asiatic Company“, dalyvavo gelbėjimo operacijoje Pietų Kinijos jūroje pastebėjus avarines raketas iš nedidelės valties su vietnamiečių pabėgėliais. Tuo metu aš buvau maža mergaitė, o mano tėvas Johanas Hansenas buvo Danijos laivo vyriausiasis pareigūnas (vėliau kapitonas). Būtent jis vadovavo laivo operacijai, skirtai išgelbėti, kaip vėliau paaiškėjo, 122 vaikus ir suaugusius, plaukiančius žvejų valtimi, žymiai per maža tokiam žmonių skaičiui.
    Šį gelbėjimo operacijos prisiminimą nešiojuosi su savimi visą gyvenimą – mes nežinojome tų 122 žmonių likimo po to, kai jie buvo išlaipinti Honkonge ir vėliau perkelti į Daniją. Mieste, kuriame užaugau, gyveno keli pabėgėliai iš Vietnamo, ir aš dažnai pagalvodavau, ar jie buvo tarp žmonių, kuriems mano tėvas padėjo išsigelbėti tą 1979 m. gruodžio naktį.
    Dabar mano tėčiui 80 metų ir jis seniai išėjęs į pensiją. Tačiau prieš kelis mėnesius jam paskambino moteris, prisistačiusi Simbos Hansen vardu. Ji, jau daugelį metų turėjusi Hansen pavardę, sakė, kad jo seniai ieškojo. Toje mažytėje žvejų valtyje buvo jos mama, tėtis ir vyresnis brolis, mama laukėsi jos. Ji gimė Danijoje 1980 m. kovą ir buvo pavadinta juos išgelbėjusio laivo garbei – „Simba“, bei laivo kapitono (kaip manė jos tėvas) garbei – būtent mano tėvo pavarde – Simba Hansen.
    Mes susipažinome su Simba ir jos šeima. Mano tėvas buvo išsaugojęs visus dokumentus ir nuotraukas iš tos lemtingos nakties, o ypač įdomu ir neįtikėtina buvo skaityti tos gelbėjimo operacijos žurnalą – tiek vietnamiečių, tiek mano šeimai.
    Praėjus 40 metų mano tėvas – ir visa mūsų šeima – pagaliau sužinojo išgelbėtųjų žmonių likimą, o Simba Hansen ir jos šeima tapo gerais mano šeimos draugais.
    Mano papuošalai „Vietos atminčiai“ yra Danijos laivo ir 122 žvejų valtyje plaukusių pabėgėlių istorija. Tai pasakojimas apie gerokai per mažą valtį, kurioje plaukė gerokai per daug žmonių, audrą ir dideles bangas: tiek nedaug trūko, kad jos paskandintų valtį, pražudydamos visus iki vieno joje esančius žmones. Ši nedidelė valtis pagaminta iš 18 karatų aukso, sveria lygiai 0,122 gramų ir yra inkrustuota 122 mažais deimantais – po vieną kiekvienam tą naktį valtyje plaukusiam žmogui. 1979 m. gruodžio 17 d. žurnalas taip pat yra mano dalis kūrinio, kuriame pasakojama, kas nutiko tą naktį, kai iš audringos jūros išgelbėjo 122 brangenybes.
    Prisiminimai iškyla, kai atsitiktinumo dėka susikerta žmonių keliai.

  • Roberta Consalvo Sances, 2022, Italy

    Roberta Consalvo Sances, Italija

    ~

    Yra viena ypatinga vieta, kur galiu prisijungti prie savo giliausių prisiminimų: tuštuma. Naudodama apdirbtą ir transformuotą industrinį nerūdijančio plieno filtrą suteikiau formą tuštumai, taip sukurdama asmeninę, fizinę, o kartu ir psichologinę erdvę, kurioje – per intymų procesą – gali kilti ir laisvai tekėti prisiminimai ir emocijos.

  • Sandra Malaškevičiūtė, 2022, Lithuania

    Sandra Malaškevičiūtė, Lietuva

    Raktai – vietos atmintis

    Pamačius raktą, iškyla informacija – iš kur tas raktas, nuo kurių durų, tai ir iškelia vaizdinį tos vietos, nuo kurios tai yra. Raktas kaip informacijos lauko atrakinimas. Pavyzdžiui, sapnavau mergaitę, kuri turėjo labai įdomų raktą, aš jį aprašiau sau, nusipiešiau ir vadinu „Elziuko raktu“. Tai gali būti raktas nuo sapno. Arba kaip yra posakis – raktas nuo širdies.

  • Sanna Svedestedt Carboo, 2022, Sweden

    Sanna Svedestedt Carboo, Švedija

    Muziejus (nurodant į Lietuvos nacionalinio muziejaus Bastėjos kovų ir gynybos istoriją).

    Sakoma, kad technika, kurią naudoju savo darbuose iš odos, buvo naudojama ir apsauginių šarvų gamyboje. Oda apdirbama verdančiu vandeniu ir sukietėja. Savo darbuose naudoju ploniausią odą ir iškarpau subtilius raštus. Jie sukietėja, paliesti verdančio vandens, bet tuo pat metu tampa ir trapūs. Man patinka galvoti apie šias seges kaip savotiškus trapius šarvus. Kartais būtent trapūs dalykai gyvenime padaro mus stipresniais.

  • Sara Gackowska, 2022, Poland

    Sara Gackowska, Lenkija

    Krakeliūrai IV, V

    Kiekviena iš šių ovalių kamėjų, tradiciškai laikomų vieta miniatiūriniams portretams, buvo suskaldyta, taip sukuriant koncentruotą stulbinančių griuvėsių vaizdą. Į kraują panašaus geležies oksido panaudojimas veikia kaip transcendentalus žmogaus trapumo ir kūno simbolis. Natūralų akmens grožį ir patrauklius jo bruožus atskleidžiu per metamorfozės, nuolatinės kaitos ir transformacijos temą. Mano eksperimentiniai darbai atspindi kone alchemišką manipuliavimą medžiaga. Kolekcija „Krakeliūros“ – tai kompozicija, sukurta iš akmens ir biodervos, kurioje vienos rūšies medžiagos, gaunamos iš tos pačios medžiagos, susijungia nesibaigiančiame cikle. Iš kietosios būsenos į skystąją. Akmuo atrodo toks pat stiprus kaip ir trapus. Ar tai vis dar akmuo, ar beveik metalas, o gal kūnas? Kur yra akmens dvasia? Ši neperprantama ir nenuspėjama medžiaga mane žavi labiausiai ir geriausiai apibūdina akmens prigimtį. Kaip neišsemiamą šaltinį…

  • Saulius Vaitiekūnas, 2022, Lithuania

    Saulius Vaitiekūnas, Lietuva

    ~

    Vienas įdomiausių ir gyvybiškai svarbių metalų, kurių fone teka mūsų gyvenamas laikas yra geležis (Fe). Ne tik dėl to, kad tai labiausiai paplitęs ir plačiausiai naudojamas metalas Žemėje. Su Fe mes susiję kur kas artimesniais – „asmeniniais“ ryšiais. Kaip žinome, geležis dalyvauja hemoglobino, aprūpinančio kiekvieną mūsų kūno ląstelę deguonimi, gamyboje ir kai jos nepakanka, diagnozuojama anemija, pasireiškianti bendru silpnumu, apatija, depresijomis, gyvenimo kokybės ir net jo paties praradimu. PSO duomenimis, Fe trūksta 3 580 000 000 pasaulio gyventojų. Ne ką geriau, kai geležies per daug (žr. hemochromatozė). Industriniai kataklizmai, ekonominės krizės, nacionaliniai, religiniai konfliktai ir karai liudija, kad panašūs negalavimai ir dėl panašių priežasčių (Fe stoka ar perteklius) būdingi ne tik individams, bet ir didesnėms bendruomenėms, tautoms, valstybėms. Kūnas ir pasaulis – vieta tai priminti.

  • Silke Spitzer, 2022, Germany

    Silke Spitzer, Vokietija

    Žolės ašmenys; Vakariniai šešėliai; Rudens lapai

    Šie pinti kaklo papuošalai nukelia mane į vieną saugią vietą – mano vaikystę. Vienas mažas, bet labai intymus rytinis ritualas, kai mano mama supindavo man plaukus, buvo toks pat nepajudinamas kaip faktas, kad po nakties ateina diena. Šiandien, šią akimirką, visame pasaulyje yra vaikų, kuriems jų mylimieji pina plaukus.
    O kol bus supintos kasos, pasaulis laukia nuščiuvęs.

  • Silvia Serra Albaladejo, 2022, Spain

    Silvia Serra Albaladejo, Ispanija

    ~

    Žmogus iš prigimties yra laisvas, tai pagrindinė kiekvieno žmogaus gyvenimo taisyklė. Deja, šią laisvę turi ne visi, ją dažnai paneigia prasti kitų žmonių sprendimai. Sprendimai, iš kurių kyla suvaržymai ir apribojimai. Kai kas visiškai išnyksta su mirtimi – visišku apribojimu. Visų nuskendusiųjų Viduržemio jūroje ir žuvusiųjų sausumoje simbolis. Kūno audiniai ir kraujas yra žmogaus tėvynės gijos, kurioms dažnai užginta tokia laisvė.

  • Sofia Björkman, 2022, Sweden

    Sofia Björkman, Švedija

    Peizažas

    Šioje parodoje pristatomas darbas, sukurtas po vieno pokalbio speiguotą žiemos dieną. Tam tikroje vietoje esantys du žmonės kalbėjo apie tai, ką matė. Tai spalvos, formos, emocijos ir mintys. Kas yra peizažas šiandien? Kaip jį galime įamžinti vaizdu ir forma? Mano kūriniai yra segės, tačiau jos gali būti matomos ir kaip hibridai tarp juvelyrikos meno, peizažo paveikslų, piešinių ir skulptūrų.

  • Susanne Hammer, 2022, Germany / Austria

    Susanne Hammer, Vokietija / Austrija

    Tyli vieta

    „Rami vieta“ – toks dviejų vėrinių, sukurtų iš istorinės medžiagos iš Karlsrūhės laidojimo koplyčios, pavadinimas. Savo draugo meno kolekcininko ir amatininko kvietimu sukūriau nedidelę papuošalų seriją, kuri, viena vertus, susisieja su šia memorialine vieta, kurioje jis dirbo restauratoriumi, o, kita vertus, su regionu, iš kurio mes abu esame kilę. Šie du vėriniai pagaminti iš XIX a. koplyčios stogo vario lakštų, nuimtų restauravimo metu. Šiame projekte persipina mūsų bendros ištakos ir mūsų bendri prisiminimai ir vieta, kuri yra atminties vieta per se. Ypatingą estetinį pavidalą šiems kūriniams suteikia istoriniai metalo lakštai, pažymėti natūraliai atsiradusia patina, kurių senėjimo ir susidėvėjimo žymės atskleidžia labai ypatingą istoriją.

  • Teresa Dantas, 2022, Portugal

    Teresa Dantas, Portugalija

    Didesnio dievo sūnus

    JI gyvena praeitį, įtraukdama scenarijus, savotišką išgyventų patirčių santrauką.
    Tai dalis mano prisiminimų, mano atminties.
    Šis kūrinys kalba apie praeities įvykius, apie tai, kur aš gimiau (Afrikoje, Mozambike) ir gyvenau, apie geografinę atmintį.
    Jis susijęs su mano tapatybe, patirties kupinu pagrindu, kurio buvau paveikta.
    „Didesnio Dievo sūnus“ yra atminties vieta, nes jam skirtos mano meilės ir emocijos.

  • Tiina Rajakallio, 2022, Finland

    Tiina Rajakallio, Suomija

    ~

    Metų gausa ir sunkūs laikai, irimo žymės ir gyvūnų užpuolimai. Galiu tik numanyti medžio aukštį ir žemės, kadaise maitinusios jo šaknis, kvapą. Bet net aš nežinau, kur jo tikroji vieta, jis nešasi savo kilmės pėdsakus, jei tik norėčiau išgirsti.
    Stengiausi leisti jam išlaikyti savo balsą, tai, kas liko, gerbti jo prisiminimus apie vietą.
    Tai pasakojimas apie šaknis ir išvykimą, sūrų jūros kvapą, paskutinį žvilgsnį, kuris turėtų viską išlaikyti. Tai apie širdies trupinius, paliktus tam, kad rastume kelią atgal.

  • Tuija Hietanen, 2022, Finland

    Tuija Hietanen, Suomija

    ~

    Keturių dalių serija įkvėpta mano gimtojo miesto ir mano šaknų, tiek prisiminimų, tiek dabarties apmąstymų. Metalinės spalvos nurodo į mano gimtojo miesto plieno pramonę, bet taip pat ir į žėrinčius ikoniškų upės slenksčių vandens atspalvius. Karoliukų vėrimo technika yra mano šaknų simbolis, kadangi ištisos mano šeimos kartos užsiėmė rankdarbiais. Formos primena kišenes, kuriose galima paslėpti ir saugoti prisiminimus.

  • Urmas Lüüs, 2022, Estonia

    Urmas Lüüs, Estija

    ~

    Pažadėjau mamai sutvarkyti butą, likusį nuo močiutės. Prieš mane stūksojo 82 metai miesto archeologijos. Daugybė daiktų, kupinų prisiminimų ir istorijų. Radęs spintelę, pilną siuvinėtų staltiesių, nusprendžiau tęsti, ką jį buvo pradėjusi. Dygsnis po dygsnio studijavau jos darbą ir įvaldžiau savo įgūdžius. Tai tapo tarsi pokalbis tarp dviejų pasaulių.
    Pagaliau galėjau perskaityti močiutės siūles taip, kaip muzikantai skaitė natas. Mudu vėl buvome kartu.

  • Urve Küttner, 2022, Estonia

    Urve Küttner, Estija

    ~

    Dešimčių milijonų metų senumo Baltijos gintaro atmintyje slypi tiek daug informacijos apie anų laikų gyvenimą. Kaip atminties šaltinis, gintaras yra išties stebuklingas, tačiau jis taip pat yra labai jautrus aplinkos pokyčiams. Gyvybė Žemės planetoje gali tapti tokia pat trapi kaip gintaras, jei klimato kaita, pavojingų ligų plitimas ir niokojantys karai nebus sustabdyti. Gintaro atmintis mums primena stabilios aplinkos svarbą gyvybei palaikyti.

  • Ute Kolar, 2022, Austria / Italy

    Ute Kolar, Austrija / Italija

    Mano sodas

    Naktį prieš išvykdama visiems laikams išėjau į savo namų sodą
    ir tamsoje nuskyniau keletą gėlių.
    Turėjau greitai išvykti.
    Pasiėmiau daug daiktų,
    man jų gali prireikti, to ar ano. Maniau.
    Šiandien, po daugelio metų, randu šiuos brangius žiedlapius,
    beveik pamirštus stalčiuje.

    3 segės: rožės fragmentai, pagaminti iš medžio lukšto, daugelį metų rinkti mano mamos.
    Ši medžiaga – vienas iš mamos ir mano namų prisiminimų.

  • Veera Metso, 2022, Finland

    Veera Metso, Suomija

    Išgirdau per vynmedžio šakelę; Kalbėk meilę švelniai

    Aš vaikštau pajūriu, upių vagomis, kai kuriomis Baltijos jūros salomis, šalia esančiame miške, pušų spyglių nuklotais takais, vedančiais prie ežero. Klausau ir žiūriu. Randu ir renku mažus laiko ir erdvės fraktalus, švelnius mano aplinkos man paliktus pranešimus. Jie tampa klausymosi ir ryšio sukūrimo instrumentais.

  • Vita Pukštaitė-Bružė, 2022, Lithuania

    Vita Pukštaitė-Bružė, Lietuva

    Siena

    Nuoširdžiausias linkėjimas Kremliaus sienai

  • Vivi Touloumidi, 2022, Greece / Germany / Belgium

    Vivi Touloumidi, Graikija / Vokietija / Belgija

    ~

    Šis kūrinys buvo sukurtas apmąstant menininkų studijų vietą, esančią greta buvusio priverstinio darbo stovyklos Berlyne. Pasaulio istorijos memorialas, paveikęs ištisas kartas. Šių vietų artumas paskatino mano nuodugnų ženklų, Antrojo pasaulinio karo metu naudotų žmonių kūnams klasifikuoti ir sisteminti, tyrimą. Nors šie kūriniai turi sąsajų su juoduoju trikampiu, pasitelkus subversiją jie tyrinėja moters ir socialinio kūno emancipaciją ir apsisprendimą.