Mano parašu tapo žaidimas, įsivaizduojant kad architektūra ir gamta yra neatsiejamai susijusios (galimai) egzistuojančiose vietose. Man labai patinka, kai dviprasmiška pusiausvyra ar keistai tobulas disbalansas pažadina vaizduotę. Svarbiausios, ženkliškos mano nemetalinės medžiagos (kol man jos dar nenusibodo!) yra stiklas (dažniausiai tai specialaus stiklo ir rezinos junginys) ir porcelianas, kartais natūralus akmuo.
Dėvėti papuošalus nepatogu, bet juk fasadas yra svarbiau už viską. Išeities tašku mano svarbiausiems papuošalams tapo XVII ir XVIII a. paveikslai. Aš žiūrėjau į juos, norėdama suprasti Vermeerio, Boucher ir Rembrandro portretus. Aš trokštu grožio ir noriu jį pasiekti. Bet visgi man juvelyrika atrodo esanti dvigubos prigimties. Kas, jeigu papuošalas dėvi dėvėtoją ir sudėvi jį?
Abu kūriniai įkvėpti vilkų. Vilkai dažnai būna pagrindiniai pasakų veikėjai, jie reprezentuoja ir pavojingą vyrišką seksualumą, ir mūsų animalistinę, nekontroliuojamą pusę.
Mane labai domina pasakos ir tai, ką jos sako apie mūsų laikus, kokie veikėjai mums atrodo patrauklūs ir svarbūs – ypač jaunoms merginoms.
Mano darbas yra mano ir kompiuterio visuma. Mano vizijos ir klaidos gali augti eksponentiškai, jei jos kyla iš nelinijiškumo, kurį mums teikia naujausios technologijos. Aš galiu išeiti už kontrolės ribų kartu su kompiuteriu. Kompiuteris padaro mane nepriklausoma, padarydamas “mano pėdsakus” unikaliais.
Mano darbas yra mano ir kompiuterio visuma. Mano vizijos ir klaidos gali augti eksponentiškai, jei jos kyla iš nelinijiškumo, kurį mums teikia naujausios technologijos. Aš galiu išeiti už kontrolės ribų kartu su kompiuteriu. Kompiuteris padaro mane nepriklausoma, padarydamas “mano pėdsakus” unikaliais.
Dauguma mano darbų turi politinę potemę.
Projektą “Daiktai” kūriau daugelį metų. Jis skirtas pertekliniam vartojimui.
Mes perkame vis daugiau ir daugiau net ir kalbėdami apie klimato kaitą ir pasaulio pabaigą, kaip mes ją įsivaizduojame. Rinka visuomet siekia padidinti pardavimus, kad pasaulinė ekonomika funkcionuotų. Naujas sezonas atneša naujas madas jūsų namams, jūsų kūnui, jūsų tapatybei, jūsų statusui – atsisakyk seno, įsigyk naują. Tai man kelia didžiulį nerimą – ne tik todėl, kad man neramu dėl ateities, bet ir dėl to, kad aš kaip “darytoja” irgi esu vartojimo grandinės dalis.
Nuplėšiamų lapelių virtinė. Ant kiekvieno lapelio – po signataro pavardę ir vardą.
Kada papuošalas yra gražus? Ką tai reiškia? Man grožis pasireiškia kaip būdas atidengti paslepiant. Kaip savotiškas drovumas, užsimetus šydą. Jei man reikėtų išrinkti darbą, kuris galėtų būti mano “parašas”, tai būtų “kišeninė juvelyrika”, kurią kuriu nuo 1999 m. Eksponuojamas darbas vadinasi „&”, o šis ženklas savo ruožtu reprezentuoja komunikacijos supratimą juvelyrikoje.
Erdvė, tarsi jūros gelmė ir jos ryšys su energija – banga kaip jėga, žadinanti minties proveržį. Tai juvelyro Darijaus Gerliko kūrybinis parašas.
Kartais aš su savo juvelyrika einu dešinėn, kartais kairėn. Aš elgiuosi savavališkai, lyg auginčiau rožę su anestezija – tai suteikia galimybę pasiekti grožį be skausmo. Grožis keičiasi ir išsilieja per kraštus. Pakankamai jausmingai, sublimuodamas erotinius poreikius.
Septynios adatos, kurių skylutėse pavaizduoti simboliai. Kaip patarlėje „Neieškok adatos šieno kupetoje”. Mano patirtis sako, kad ieškome dažniausiai to, ko nesame pametę. Džiugus suvokimas būna, kai tai, ko ieškome, atrandame savo šeimoje, savo tautoje, savo viduje. Užtenka tik būti savimi, klausytis ir išgirsti…
Tai mano sąlytis su gamta. Ji nunumaldomai traukia būti arčiau, tyrinėti ją, grožėtis. Per gamtos formas, judesius, ornamentiką ateina supratimas apie savo pačios jausmus, potyrius, klaidas. Augalo struktūros vingiais nukeliauju į visiškos laisvės potyrį, kuris sujungia mane amžinu ryšiu su gyvenimu.
Aušros Vartai – viena svarbiausių Vilniaus vietų. Aušros Vartų Madona – vienas svarbiausių miesto ženklų. Miesto parašas. O jos karūna – jos galios simbolis.
“O” buvo pradėtas dekonstruojant konceptualizavimą, nes norėjau prasiskverbti prie savo asmeninio kūrybos būdo esmės. Aš panaudojau savo paties odos dabalą – išpjoviau iš savo nugaros didelį apskritimą, išdžiovinau, apdorojau ir galiausiai padengiau lakštiniu auksu. Auksas panaudotas savo paprasčiausia ir subtiliausia forma, “kad paslėptų tai, apie ką nekalbama ir padarytų tai labiau priimtina”.
Išgraviruotos linijos metalo plokštumoje. Linija po linojos. Graveris padeda man sukurti ypač tikslų ornamentą, tačiau aš esu ta, kuri kontroliuoja ir nusprendžia, kuri linija bus sekanti, kad raštas būtų toks, kokio aš noriu. Mano raštai yra mano parašas.
Kiekviename “Panta rhei” ciklo darbe parodomas pokytis, nuolatinis judesys, kuris niekuomet nepasikartoja. Kiekvienas kūrinys turi savo charakterį ir suformuoja savo unikalią tapatybę.
Aš surenku aukso likučius, perlus, dervas ir poliravimo vielą, kad sukurčiau naujus darbus. nuostabu vėl matyti tikrą belaikę juvelyrikos prabangą, kuri vis dar glūdi tame, kas brangu ir kas asmeniška, kas puošnu ir pažeidžiama. Bet trūkstamos grandinėlių dalys irgi yra mūsų laikų atspindžiai; fragmentacija, griovimas ir atstatymas tapo mūsų kasdienio gyvenimo ir darbo dalimi.
Laikinumo akivaizdoje žmogus vis stengiasi palikti žymę – įrodyti savo buvimą. Kiekvienas savaip – parašais deklaracijose, cemente įspaustu delnu, nuskeltu akmeniu, rašaliojimais ant tiltų turėklų..
Akmeninės mano darbo dalys yra nežinia kokio žmogaus kokiame amžiuje nuskelti titnago gabalai. Aišku tik tai, kad tas žmogus paliko savo žymę, kurią šiandien panaudojau kaip ruošinį kurdama naują prasmę.
Mano abstrakčių formų struktūros panašios į organiškus pavidalus, sudėliotus iš daugybės spalvotų fragmentų, kurie kaip chaotiškas spiečius panardina mus į begaliniai mažus dydžius. Naudoju medžiagas, kur stiklas organiškai įsijungia ir atskleidžia savo intensyvumą. Jei kalbėtume apie asmeninį parašą, tai – nepaklusimas tradicijoms, kodų peržengimas, noras surasti naują kvėpavimą, naują suvokimo būdą.
Serija „Susipainioję ir atgal į Mėnulį” 2009.
Sagė, auksas, sidabaras, derva, turmalinas
Laisvė, kurioje vis dar lieka nelaisvės – vidinės.
Atsirandant savojo „bermudų” trikampio viduryje.
Audžiant kasdienę kalbą, mintis ir posakius.
Išsilaisvinę iš rusiškų „namų” renkamės laisvus nuo (…) produktus.
Įsibėgėję laisvintis, nejučia tampame laisvi ir nuo lietuviškumo geno.
Kaskart, kai patiriu įspūdingą gamtinį fenomeną ar stiprią emociją – smarkią pūgą, griaustinį, staigų laimės pojūtį – staiga pasijuntu nesaugi, mano širdyje ir prote įsiviešpatauja mažutis chaosas. Tų akimirkų grožis ir skausmas, žinojimas, kad jie prabėgs taip greit ir niekuomet nebepasikartos… Troškimas užfiksuoti kiekvieną jų sekundę amžiams ir šios užduoties beviltiškumas…
Šioje kolekcijoje bandau sugauti akimirką, materializuoti kažką, ko esmė yra tokia nemateriali.
Ar tik ne tai mes nuolat darome? Užuot džiaugęsi akimirka mes visuomet skubame nufotografuoti, pasiimti akmenuką ar kriauklytę prisiminimui, tam, kad atsiminimai taptų realybe. Atsiminimai galvoje keičiasi laikui bėgant, kažkas apčiuopiamo palieka įspūdį, kurį mes prisimename…
Ironiška, kad atkurti tą materializuotą akimirką užtruko 17 valandų.
Kiekvienas žmogus turi savo unikalų parašą – kaip ir menininkai, kurių darbus galima identifikuoti pagal jų signatūras. Taigi aš sukūriau subjektą moksliškai-meniniu būdu, kaip tai padarė žymusis daktaras Viktoras Frankenšteinas. Medžiaga yra skirtingos kaulų rūšys, kurios yra Dievo kūriniai; taigi sujungiant jas draugėn galėjau suformuoti naujus unikalius kūrinius – meno kūrinius.
Darbų kompoziciją sudaro du objektai, kurie atlikti iš gyvulinės kilmės pergamento, aukso, žalvario, medžio plaušo plokštės. Pergamentas (šiuo atveju iš išdirbtos kiaulės pūslės), kuris buvo naudojamas jau nuo 24 a. pr. Kr. atspindi parodos „Parašas“ temą, simbolizuoja dokumentą, o auksinės vinys čia alegoriškai perteikia įvykio nuotaiką.
Kiekviename mano darbe yra daugiau ar mažiau rastų objektų (metalo laužo), kuriuos renku. Man malonu įžiūrėti šiuose objektuose naujas formas ir dirbti su medžiagų atsparumu. Juvelyrika kaip rezultatas slypi jausme ir sprendime. Naudodama tokį darbo metodą aš bandau sukurti kažką asmeniška ir unikalaus, kaip “parašą”.
Parašas, kaip ir piršto atspaudas, susideda iš unikalių simbolių, pagal kuriuos galima identifikuoti asmenį.
Kūrinys padeda identifikuoti autorių pagal jo kūrybai būdingą braižą.
Manydama, kad konkretūs papuošalai yra skirti konkretiems kūnams, sukūriau žiedus kurie yra sumodeliuoti taip, kad tiktų būtent tai plaštakai, kurios pirštams ir yra skirti, ant jų, kaip parašą, palikdama savo pirštų atspaudus.
Mano juvelyrika – tos pat prigimties, kaip prislopintas garsas ar garsi tyla. Pajudinta ji skleidžia garsą – ji priverčia jus pastebėti tylą. Kaip ir gamtoje, kai stiprus vėjo gūsis priverčia nendres dainuoti.
Dėvėtojas ir papuošalas dalijasi ta pačia kraujotaka, viskas yra viena – tam reikia neįtikėtinos stiprybės ir pažeidžiamumo tuo pačiu metu.
Mes visi paklūstame gamtos ritmui, bet tai, kurlink pasuka kiekvieno mūsų atsisuka gyvenimas, gali nustebinti. Gyvenimas staiga pakrypsta kita vaga, palikdamas visiškai naujus pėdsakus, tai – kelionė be žemėlapio.
“Paslėpk fragmentą” – naujas mano kūrybos etapas. “Paslėpk fragmentą” atidengia ar paslepia, priklausomai nuo to, kaip arti jis yra nuo jūsų odos. Ar fragmentas vis dar kelia asociacijas su gyvūnu, iš kurio jis kilęs, o gal raštas ar forma kuria naujas nuorodas. Fragmentai koncentruojasi į tam tikrą odą, natūralią plaukų augimo kryptį ir specifines detales, panašiai kaip fotografiniame vaizde, kur subjektas apibrėžiamas kuriant naują realybę. Nuskutus plaukus, dėmesys susitelkia į paslėptas detales. Tai neatskleidžia to, kas jau ir taip neaiškiai matėsi, tai atskleidžia naujas medžiagos ir formos struktūras, plauko plonumo vaizduotės žaismą ir intriguojančią vizualinę kalbą.
Siekiu interpretuoti mūsų gyvenimų pažeidžiamumą, kol bandome surasti balansą tarp mąstymo griežtumo ir jausmų grožio. Užgriebiu tas mūsų dalis, kurias stengiamės paslėpti, dalykus, kurie glūdi nuošaliuose kampeliuose, klaidas, tysančias kaip mažos realybės atplaišos. Galutinis rezultatas gali būti suvokiamas kaip vidaus pratęsimas, materializavusios kūno ataugos.
Segė, sidabras, 585 auksas, miliputas, akrilas, 2017
Segė.
Mano gyvenimas, kaip ir kūryba – spiralė. Atsiduriant kylančios spiralės toje pačioje vietoje, tik kitame lygmenyje, kinta. Kinta, tačiau išlieka atpažistamas.
Mano darbai paremti greičio sąvoka. Lyg piltum išlydytą metalą į šaltą vandenį ar pasirašinėtum – daliai šio proceso gali pasiruošti, bet galutinis rezultatas visuomet nenuspėjamas, pasarantis kiekvieną kūrinį visiškai unikaliu. Šie kūriniai padaryti iš plonos vielos – labai lengvos ir trapios medžiagos, kuri kaitinta ir suspausta penkias tonas sveriančiu kūju. Rezultatas – kaip grafiškas raštas, kaip tūkstantis unikalių parašų, surašytų vienas ant kito.
Svarbiausias žmogus mano gyvenime, žinoma, esu aš. Antra pagal svarbumą yra mano šeima. Nesu tikra, ar Bunny Gang yra tokie svarbūs.
Bunny Gang tiria visas medžiagų rūšis, pavyzdžiui, akmenis ir garsų bangas.MINA, 6 metai
Mano kūriniai – lyg įsivaizduojami įvykusio veiksmo atspaudai, tam tikro laiko momento prisiminimas. Kažkada buvo, dabar jau seniai nebėra. Jie sugauna momentą tarp “būties ir Niekio”. Jie – ankstyvų spalio pusryčių aidas.
Kiekvienas kažkas yra Niekio aidas
John Cage
Pokalbis su Pauline F., 2017, Kosmetinė
Maža juoda suknelė. Linas, medvilnė, dydis 38-42
Antpirštis! Auskarai, kolekciniai antpirščiai, auksas, granatai.
Antpirštis! Žiedas, kolekcinis antpirštis, auksas
Ant pirštų galiukų /Segė, sidabras, emalis, auksas
Expirantium Imagines gali būti suvokiami kaip “mirštantys vaizdai”. Jie tam tikra prasme netiesiogiai atspindi tai, kaip laikas negailestingai ardo marmurą, akmenį, kapinių žolę. Jie tarsi laiko metonimija, nesustabdoma ir tuo pat metu visiškai bevalė.
Akmuo – geologinis laikas – jokių ketinimų.
Keramika – amato laikas – atminties ketinimai.
Plokštuma – meninis laikas – negatyvūs ketinimai.
Objektai visais trimis atvejais kuria negatyvumą, savo svoriu užguldami krūtinę kaip atmintis ir tuo pat metu kaip priemonės užfiksuoti laikui, kurio tiesiogiai nematome (deformuoti, išblukę, įskilę), bet kuris, griežtai kalbant, priverčia mus jausti.
Visuomeninis meninis santykiavimas ir jo formų įvairovė neatsispindi „po padėtu“ parašu. Tai mus įgalina fiksuoti atskaitomybę, atsakomybę, finansinę moralę. Kad ir kaip ten, visuomenėje… Šiandien tik po šiuo antspaudu „dedu“parašą.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė
Kiekvienas žmogus turi spalvų paletę kaip parašą, kuris išreiškia džiaugsmą ir liūdesį, laisvę ir nelaisvę, grožį ir beprotybę… Norėčiau rasti esmę, glūdinčią tarp eilučių, subtiliuose saulėlydžio šešėliuose, kito žmogaus tyloje ir supratime, kai lieka tik mano spalvos, pagal kurias galima mane atpažinti…kiekvienu gyvenimo momentu. Šioje serijoje paggrindinis tikslas buvo išreikšti juvelyrika kiekvienos gyvenimo linijos instinktyvų suvokimą medžiagoje, formoje ir spalvoje.
Nuo 1994-tųjų, kai pradėjau savo juvelyrikoje naudoti keramiką, aš dirbu su moliu. Žmonės mato tai kaip mano ženklišką medžiagą drauge su liejimo kaip metodo naudojimu. Šiame cikle aš koncentruojuosi į įtrūkusią, sudaužytą keramiką: sudaužyto gyvenimo metaforą. Objektai sąmoningai deformuoti ir suspausti, pavidalai, kurie yra sudaužyti ar nevykusiai išimti iš formų ir senais laikais būtų atmesti, dabar yra priimami.
Tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė.
Ekleziasto knyga 1:2
Kadangi citata prasideda ir baigiasi tuštybe, galima šį sakinį kartoti be galo. Niello technika kelia išnykstančio paviršiaus įspūdį ir nurodo į dvigubą lotyniško “vanitas” reikšmę – tarp tuštybės ir laikinumo.
Kaklo papuošalas – su dviem žiedais: vienas su stačiakampe žiedo akimi perskirtas beveik pusiau, kitas – begalinės kilpos pavidalo.
Mano juvelyrikos išeities taškas yra rasti objektai, nauji ir seni. Aš masinės gamybos daiktuose ieškau asociacijų ir funkcijų, kurias iššaukia formos, tuomet skirtingas dalis sujungiu taip, kad jos įgautų naują turinį ir kitą kontekstą. Savo kūryboje juvelyriką aš tyrinėju kaip prasmingą ir asmenišką nešiojamą meną, o drauge ji – ir mūsų visuomenės komentaras.
Platumos – subtilus Arkties kaip teritorijos komentaras; tai plotas, į kurį reikia atkreipti dėmesį dėl klimato kaitos ir didelės aplinkos pažeidimų rizikos, kai naudojami labai pažeidžiamos gamtos ištekliai. “Adata” gali būti suvokiama kaip rodyklė ar smeigtukas tylai suardyti. Kažko trūksta – subtili nuoroda į ledą, kuris tirpsta Arktyje. Gabaliukas žemėlapio nupjautas, mažutis peiliukas žymi žmogaus įsikišimą. Išmetimas nurodo į tai, kaip mūsų visuomenė atsisako žmonių, kurių nenori (pabėgėlių, narkomanų, elgetų), bet taip pat tai gali reikšti ir pojūtį, kai tave palieka artimas žmogus ar esi atleidžiamas iš darbo. Sėdinti figūra gali būti pasukta įvairiais kampais. Šis kūrinys buvo sukurtas ARKIVET (menininkų grupei, kurios narė aš esu, projektui “Worthless”.
Parašo idėja transformuojasi į dinamišką bio kodą, sistemą suformuojančią abstraktų ornamentų labirintą.
Emalio technika ir tapybinė kalba mikroskopinėje miniatiūroje talpina begalę detalių kuriančių vientisą kompoziciją. Suausta chaotiška minia tarsi struktūrizuotas daugiasluoksnis kultūrinis atvaizdas, nešantis savyje žmogaus gyvybės apraiškas, šventumą, vertybes, viskas kas po laiko… apsisprendimo galia užfiksuota parašu.
Kibernetinėje erdvėje keičiasi tapatumo sąvoka. Vis dažniau keliamas saugumo klausimas, reikalaujantis dažno identifikacijos patvirtinimo. O kaip atrodytų virtualus pasaulis perkeltas į realybę? Ar kartodami tą patį veiksmą netampame mašinomis?
Mes esame skirtingi. Mes kovojame už savo nepriklausomybę ir tuomet esame priklausomi nuo visko.
Mano darbą daugiausia įkvėpė vietos. Kaip žmonės apmąsto vietas, kurias apgyveno, kaip vietos apmąsto juose gyvenančius žmones.
Parašas – tai žyma, kuri veikia kaip tapatybės ir ketinimo įrodymas; vieną vieta įspaudžia žmoguje, o kitus žmogus palieka vietoje. Žmonės ir vietos gali keistis, fragmentuotis, kai keičiasi buveinės ir jų gyventojai.
Naujausiuose Ruudt Peters darbuose atrodo, jog MA yra refleksijos būdas, skirtingai nuo kitos jo kūrybos. Apmąstymų vieta, erdvė, dimensija – kažkas, ką matai, bet negali pasiekti ar priartėti. Tai darbas kaip apreiškimas. Šie darbai neturi rankų pėdsakų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie vengia būti vadinami juvelyrika, kaip daugelis Ruudt Peters kūriniai. Veidrodis, padengtas juodais plėmais, baseinai, kuriuose sūkuriuoja kita plotmė. Tada kitas kūrinys, kur atsiveria gelmė, lyg žvelgtum į kristalą. Žiedas, atrodantis lyg būtų iš dūminio kvarco, tačiau iš tiesų jis padarytas iš sluoksniuotos žmogaus sukurtos medžiagos. Veidrodis gali būti gilus ar seklus, tačiau tai neturi reikšmės. Nutolę nuo paskutinių kūniškų vaizdinių, bet kokių užuominų apie veidą ar figūratyvą, jie nematerialūs ir mąslūs.
Parašas – šiai temai pasirinkau grafiti. Nes manau,kad tai ryškus paprasčiausio autoriaus parašas – nuo nepadoraus žodžio iki sudėtingo piešinio, ar net politinio protesto.
Naudodama grafiti šriftus, sukūriau 2 seges. Vienoje segėje žodis “Laisvė”, kurią skiriu Lietuvos nepriklausomybės aktui. O kitoje mano vardas – kaip Lietuvos pilietės.
Savo kūriniuose Siegfried De Buck naudoja laisvą vaizdinę kalbą. Darbo rezultatas – kūrinys, demonstruojantis stiprią asmenybę ir meninį talentą. Jo kūriniuose matoma griežta kontrolė, o svarbiausi dalykai yra techika ir elegancija. Darbų leitmotyvas – įvairių medžiagų dermė, ypač dažnas aukso derinimas su nebrangiomis medžiagomis. Kiekvienas Siegfried De Buck kūrinys turi savo istoriją.
Vardan tos savo kūną išrašysiu tik gimtąja kalba. Vardan jos galvą kelsiu, pasirašydama – aš Lietuvos.
Mano pačios kūną puošia ištatuiruoti tik lietuviški tekstai.
Juos darbe atspindi naudota kiaulės oda, kurioje išrašyti stiprūs lietuviški žodžiai, apnerti linu.
Raidės L ir N – Lietuvos Nepriklausomybės, iškaltos iš geležies. Kaip dvi parašo raidės jos kabo pusiausvyroje ant grandinės tame pačiame lygmenyje. Kaltinės geležies darbas leidžia sukurti rašymo įspūdį, kaip grafinį nepriklausomybės akto pasirašymo veiksmą.
Juvelyrikos kūriniui švienos blyksnis yra toks svarbus… Taigi aš esu apsėsta švytėjimo. Bandymas pagauti šviesą pavertė mane aukso ieškotoja; ieškau teisingai spindinčio šilko, ieškau akmenų, kurių viduje – aukso plaukai, bandau daugybę auksinių dažų, ieškodama kokybės ar dirbu su laku, kurio storas sluoksnis, sudarytas iš daugybės plonų sluoksnelių paverčia viską auksu.
Mano darbai susiję su kasdienybe. Aš įkūniju mažus gyvenimo momentus ir mano darbai pabrėžia kasdienio gyvenimo neišbaigtumą ir nykimą. Savo darbuose nurodau į tai, kas jau egzistuoja, bandau rasti intymumo reikšmes. Mano tikslas – išryškinti ir parodyti tai, kas nematoma, kasdieniška ir sunku apčiuopti. Atsibusti ir pagalvoti apie tai, ką darau ir patiriu.
Trys darbai – kaip mano dienoraštis. Kiekvienas darbas atspindi kažką, ką patyriau ir jaučiau. Naudodama abstrakčius simbolius ir tekstą, kuriu savo istoriją ir pasakoju apie savo jausmus. Tai mano būdas dienoraščio rašymą paversti nepriklausoma autoriaus parašo manifestacija.
Popierius labai susijęs su sutartimis, kurias patvirtiname savo parašu. Ši pakabukų serija yra mano parašas: ji parodo, ką aš noriu deklaruoti gyvenime. Nepriklausomybė man yra lygi laisvei, kuri eina kartu su atsakomybe: atsakomybe už savo mintis ir veiksmus. Kiekvienas iš darbų turi pavadinimą ir pasižadėjimą dorybei. Metalas perteikia kiekvienos dorybės nuotaiką.
„Sutartis” – tai A4 formato darbas, kokios paprastai ir būna sutartys. Pasirašyta „krauju”, ilgaamžė, lanksti.
Pasirašant sutartį lyg ir viliamasi situacijos sprendimo, paaiškėjimo, išryškėjimo ar „prašviesėjimo”, todėl darbo spalvos pereina iš niūrokų tonų į žydros svajonės atspalvius kol visai išskaidrėja.
Darbas sukurtas mąstant apie išliekamumą ir laikinumą. Apie tai, kokie yra žmogaus buvimo ženklai. Bandant surast būdą, kuris perteiktų subjektyvų pasaulio suvokimą – taip, kaip parašas patvirtina tam tikru laiku užimamą individualią poziciją. Ieškant būdo kalbėti apie tai, kad laiko tėkmėj išlieka tik tai, ką stengiamės išsaugot.
