Nathalie Perret, 2018, Prancūzija

Expirantium Imagines

Expirantium Imagines gali būti suvokiami kaip “mirštantys vaizdai”. Jie tam tikra prasme netiesiogiai atspindi tai, kaip laikas negailestingai ardo marmurą, akmenį, kapinių žolę. Jie tarsi laiko metonimija, nesustabdoma ir tuo pat metu visiškai bevalė.
Akmuo – geologinis laikas – jokių ketinimų.
Keramika – amato laikas – atminties ketinimai.
Plokštuma – meninis laikas – negatyvūs ketinimai.

Objektai visais trimis atvejais kuria negatyvumą, savo svoriu užguldami krūtinę kaip atmintis ir tuo pat metu kaip priemonės užfiksuoti laikui, kurio tiesiogiai nematome (deformuoti, išblukę, įskilę), bet kuris, griežtai kalbant, priverčia mus jausti.