Julia Obermaier, Vokietija
Verborgen. Tai, kas paslėpta
Nepaliestino labirinte.
Tyla.
Gylis nesuvokiamas, tamsus, tačiau toks šviesus.
Saugi, apkabinta. Šiluma.
Sienos iškyla, priglobia šešėlius.
Jautiesi sujaudinta. Užburta.
Siauros alėjos, užuovėja
Atsilošk. Vidun – laukan. Tyla. Mintys šoka.
Šiluma. Saugumas ir gerovė.
Lobis slypi viduje. Saugumas.
Su tavimi. Tavąja esybe. Pasitikėk savimi.
Žingsnis po žingsnio atrandi vis daugiau.
Vidus atsiveria.
Augdamas tavęs link, jis siekia to paties.
Tiesus ir tuo pačiu toks minkštas, švelniai guli tavo rankoje.
Tai, kas užslėpta.
Jausmai.
Mane labai domina akmenys. Kiekviena mažytė jų dalelė yra unikali, nepajudinamos gamtos įsikūnijimas. Žmogus gali aptašyti akmenį, tačiau negali jo sukurti. Akmuo kaip medžiaga turi kažką didingo. Ji kieta, sunki, patvari, bet kartu ir lengva bei trapi. Akmens tašymas reikalauja daug laiko bei kantrybės ir primena meditaciją. Akmuo tarsi savyje išlaiko amžinybę kaip atsvarą mūsų laikų skubai.