Fabiana Fusco, 2022, Italija
Motina ir vaikas; Gelbėk mane; Vaikščiojimas mirties keliu
Su laiku priėjau prie to, kas mane išreiškia geriausiai: žmogaus figūros judesyje, primenančios ir sužadinančios akimirkas bei emocijas iš idealaus pasaulio, švelniai gulančios ant kaklo, subtiliai apgaubiančios pirštus ar šnabždančios į ausis, arba – daugiausia pastaraisiais metais – pasakojančios ir besiskundžiančios tuo, kas vyksta dabar. Per savo sukurtus papuošalus pasakoju, kas paliečia mano širdį, nesitaikydama prie mados ar rinkos reikalavimų – tik mano apnuoginta siela, mano požiūris į supantį pasaulį, mano balsas, rėkiant ar šnabždant apie tai, kas nuvilia, apie džiaugsmą, apie liūdesį.
Šis vėrinys pasakoja apie migrantus, pražuvusius jūroje ieškant geresnės vietos gyventi, naujo gyvenimo.
Žmonės valtyse, bėgantys nuo kažko, ieškodami laisvės, kurios negalėjo rasti savo šalyje – jie laukia saugių rankų.
Pasibaigus karantinui žmonės vėl pradeda artėti ir pagaliau, žingsnis po žingsnio, apsikabina.
Šis kūrinys buvo specialiai sukurtas 6-osios bienalės temai.
Vietos atmintį šiuo konkrečiu momentu taip pat reprezentuoja ir šimtai motinų su savo vaikais, bėgančių nuo karo Ukrainoje ir bandančių neštis su savimi savo gyvenimą, prisiminimus, namus – lyg sraigės namelį.
